2024 m. rugpjūčio 29 – 31 dienomis Lince (Austrija) įvyko Europos žemyno delegatų sinode susitikimas, kurį organizavo Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE). Iš Lietuvos susitikime dalyvavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir kan. Vilius Viktoravičius.

Susirinkusius pasveikino Linco Katalikiškojo universiteto Teologijos fakulteto dekanė prof. Klara Csiszar, CCEE Prezidentas Gintaras Grušas bei Austrijos vyskupų konferencijos pirmininkas Franz Lackner.

Pirmąjį pranešimą skaitė sinodo teologijos ekspertas Riccardo Battocchio, dalyvavęs Instrumentum laboris (IL) sudaryme. Prelegentas IL palygino su tiltu, kurį perėjus pasiekiamas tikslas. Pasiekus tikslą tiltas tampa nebereikalingas. Taip yra ir su IL. Jį ruošė darbo grupė, kuriai buvo pavesta susisteminti iki šiol nuveiktą darbą ir pateikti atnaujintas įžvalgas, duosiančias impulsą spalio mėnesį vyksiančiam sinodui Romoje.

Dvasinį impulsą susitikimui davė kun. prof. Tomaš Halik pranešimas. Prelegentas akcentavo atvirumą Šventosios Dvasios dinamikai. Ji kalba per laiko ženklus, tačiau iš mūsų pusės trūksta pasiruošimo paklusti Dvasios vedimui. Juk mes norime viską žinoti, o Šventoji Dvasia dvelkia, kur nori. Ji „vaikšto“ taip, kaip vėjas: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina (Jn 3,8).

Kun. T. Halik įžvelgia, kad krikščionybė praranda religijos pobūdį, nes žodis religere reiškia jungti, burti į viena. Galime religijos sąvokai suteikti ir kitą reikšmę: religere – tai re-legere, t. y. perskaityti iš naujo. Tai susiję su kontempliacine malda. Bažnyčia vykdo incarnatio continua, t. y. rūpinasi, kad Viešpats Jėzus įsikūnytų konkrečioje kultūroje. Bažnyčia dalyvauja ir Kryžiaus naktyje, nes gulasi kartu su Viešpačiu į kapą. Kristaus prisikėlimas nėra ankstesnio gyvenimo sugrąžinimas, bet tampa nauja tikrove Dvasioje. Taip ir Bažnyčios mirtis bei prikėlimas nėra senų formų atgaivinimas, bet visiškai nauja tikrovė, kurios mes siekiame.

Prelegentas apžvelgė kai kurias tendencijas Bažnyčioje ir pateikė netikėtas definicijas:
– triumfalizmas Bažnyčioje – pasaulietiškumo proveržis, nes vyresnieji nenori tarnauti, bet viešpatauti;
– fundamentalizmas prilyginamas stabmeldystei, nes tikėjimo tiesas paverčia stabais;
– tradicionalizmas – erezija, neigianti gyvosios tradicijos egzistavimą Bažnyčioje, todėl pasirenka kokį nors fragmentą ir jį suabsoliutina. Šios nuostatos žmonės nepasitiki Šventosios Dvasios vedimu, todėl bijo, kad koks nors naujas elementas gali sugriauti Bažnyčią. Tai beveik nuodėmė prieš Šventąją Dvasią!

Kun. T. Halik pasidalino savo sielovadine patirtimi, nes dalyvauja ruošiant suaugusiuosius Krikštui. Anot jo, didmiesčiuose pasiteisina dvasinių centrų kūrimas, į kuriuos žmonės užsuka ieškodami Dievo, pokalbių pasaulėžiūros temomis, atlieka rekolekcijas. Tokiais dvasinio gyvenimo šaltiniais gali būti vienuolynai arba kitos tikėjimo bendruomenės, kūrybingai vykdančios pastoraciją. Trejybės teologijoje yra žinomas perichorezės (t. y. persmelkimo) terminas. Kaip visi Švč. Trejybės asmenys savo egzistencija persmelkia vienas kitą, taip ir Bažnyčia visa savo veikla turi persmelkti pasaulį. Ne kartą popiežius sakė, kad Bažnyčia yra karo lauko ligoninė. Tokia ligoninė gerai egzistuoja mūšio lauke tik tuomet, jei turi savo motininį pastatą, įrengtą su visais reikalingais prietaisais. Karo lauke medikai suteikia tik būtiną pagalbą, o žmogus gydymui išgabenamas kitur. Mūsų sielovadoje labai trūksta „karo lauko“ ligoninių.

Susitikimo dalyviai grupelėse aptarė kiekvieną IL skyrių, o po to dalijosi įžvalgomis. Stebėtina, kad IL kiekvienoje šalyje buvo pozityviai priimtas ir tinkamai įvertintas. Susitikimo dalyviai pageidavo, kad tokie susitikimai žemyniniame lygmenyje būtų organizuojami dažniau, nes labai praturtina pasikeitimas sielovadine patirtimi. Tai tos dvasinės dovanos, apie kurias kalba IL.

Baigiamąją diskusijų apžvalgą padarė kun. prof. Tomaš Halik. Jis Bažnyčios situaciją prilygino pagrindiniam Jobo knygos veikėjui, nes atrodo, kad mus užklupo visos nelaimės ir iš karto. O vargšeliui Jobui ateina draugai patarti, tačiau jų patarimai jam visiškai nenaudingi. Viskas pasikeičia tuomet, kai į Jobą prabyla Dievas, o teisusis Jobas nusižemina ir patiria išgelbėjimą iš visų vargų.

Prelegentas pabrėžė pokalbio Dvasioje metodo svarbą, nes pats ne kartą patyrė, kokį didžiulį stebuklą įvykdo kelių minučių tyla, nutraukusi įsiaudrinusią diskusiją. Po tylios maldos diskusija įgauna kitą lygmenį. „Kur nuves sinodas, mes nežinome. Juk ir Abraomas išėjo, nežinodamas, kur einąs. Apaštalas Tomas klausė konkretaus kelio, nes norėjo viską žinoti iš anksto, o Jėzus jam atsakė: „Aš esu kelias“.

Susitikimo pabaigoje žodį tarė sinodo teologijos ekspertas Christoph Theobald SJ. Pagrindinė tema – Skirtingumų harmonija. Per sinodo darbą nauja atrandamas Šventosios Dvasios vedimas. Šaukdamas sinodą popiežius Pranciškus pasirodė kaip puikus improvizatorius, nes būtent improvizacija sukuria erdvę, kurioje pasireiškia charizmos ir pasitikėjimas Dievo vedimu.

Telšių vyskupijos kurijos informacija