Pirmoji susitikimų tema

Šventojo Rašto ištrauka
(iš Evangelijos pagal Luką):

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 29–37)

Klausimai

1. Kas yra jūsų bendrakeleiviai? Kai sakome „mūsų Bažnyčia“ – kas jai priklauso? Kas šiuometu man yra „gulintieji pakelėje“? Kur turėčiau atsiversti, kad galėčiau keliauti su tais, kuriuos reikia „nešti“, „gydyti“, „slaugyti“?
2. Ar šioje kelionėje tarp mano bendrakeleivių yra Kristus, ar remiamės į Jį asmeniškai ir bendruomeniškai? Kas yra centre?
3. Kaip mes keliaujame drauge? Gal einame į šventovę kaip levitas ar kunigas, nežiūrint kitų, „gulinčių pakelėse“ ir laukiančių mūsų pagalbos? Ar būsime laimingi, pasiekę šventovę, o kitus palikę paribyje? Kaip padėti šalikelėje esantiems ir keliauti į tikslą kartu?