Visas 2021–2024 m. Sinodo procesas yra įkvėpimo šaltinis tęsti kelionę. Tie, kurie dalyvavo sinodiniuose susitikimuose įvairiais lygmenimis klausymosi ir pasitarimų etape, o dar labiau dalyvaudami pirmoje asamblėjos sesijoje, konkrečiai patyrė Bažnyčią, kuri yra daugialypė ir per bendrystę gali išgyventi skirtumus kaip turtą. Ši patirtis yra pranašiškas žodis pasauliui, kuriam sunku patikėti, kad taika ir santarvė yra įmanomos. Prisikėlusysis mus pašaukė ir pasiuntė skelbti Evangelijos šiandienos pasauliui: augdami kaip sinodinė Bažnyčia konkrečiu būdu atsiliepiame į šį kvietimą ir misiją. 

Asamblėjos dalyvių liudijimas yra vertingas: jų pasakojimai perteikia turtingą patirtį, kurios joks tekstas negali sutalpinti, tačiau tai ir neatsiejama mūsų gautos dovanos dalis. Brolių ir seserų, kurie atpažįsta vieni kitus kaip Viešpaties pašauktus ir pasiųstus mokinius, sinodinis susitikimas yra malonė ir džiaugsmo versmė. Iš tos patirties kyla noras dalytis šia dovana įtraukiant vis daugiau žmonių į šią dinamiką. 

Be dalyvių pasakojimų, pirmosios sesijos vaisiai surinkti Apibendrinamojoje ataskaitoje, patvirtintoje sesijos darbo pabaigoje ir daugeliu kalbų paskelbtoje 2021–2024 m. Sinodo interneto svetainėje (www.synod.va). Šis dokumentas yra atskaitos taškas Dievo tautai keliaujant šiuo metu tarp dviejų sesijų. Sinodinis procesas bus tęsiamas tam tikromis kryptimis, taip pat įvairiai susipinančiais trimis lygmenimis, kuriais iki šiol dirbome paeiliui: kiekvienos vietinės Bažnyčios, Bažnyčių grupinių junginių (nacionalinių, regioninių ir žemyninių) ir visos Bažnyčios lygmeniu. Kaip priminė Šventasis Tėvas, tvirtindamas šias darbo kryptis, „Sinodas skirtas sinodiškumo, o ne vienokiai ar kitokiai temai <...>. Svarbu, kaip vyksta apmąstymai, t. y. kad apmąstoma sinodiniu būdu“. 

Būtent tokiomis kryptimis procesas vyko iki šiol, ir šiomis kryptimis esame kviečiami plėtoti pirmosios sesijos darbą: jos metu asamblėja sinodiniu būdu sprendė labai svarbius klausimus, buvo nurodytos sutarimo sritys, pažymėti spręstini klausimai ir suformuluoti pasiūlymai. Tai labai svarbūs klausimai, kai kuriuos iš jų reikia gvildenti visos Bažnyčios lygmeniu ir bendradarbiaujant su Romos kurijos dikasterijomis, pavyzdžiui, dėl preliminaraus tyrimo siekiant peržiūrėti KTK ir RBKK (Apibendrinamoji ataskaita, 1 skyriaus r punktas), Ratio fundamentalis dėl įšventintųjų tarnautojų ugdymo (11 skyriaus j punktas), dokumentą Mutuae relationes (10 skyriaus g punktas); arba dėl teologinių ir pastoracinių tyrimų, susijusių su diakonatu ir, specifiniu aspektu, su moterų galimybe siekti diakonato (9 skyriaus n punktas) ir t. t. Šių temų sąrašas bus pateiktas Šventajam Tėvui kaip Sinodo asamblėjos darbo vaisius. Nagrinėti Šventojo Tėvo nurodytas temas bus kviečiamos ekspertų grupės iš visų žemynų. Jos sinodiškai darbuosis dalyvaujant kompetentingoms Romos kurijos dikasterijoms, o šį darbą pagal bažnytinę dinamiką koordinuos Sinodo generalinis sekretoriatas. Šio darbo rezultatų ataskaita bus pateikta 2024 m. spalio mėn. vyksiančioje asamblėjos antrojoje sesijoje. 

1. Svarstytinas klausimas vedlys

Vietinės Bažnyčios ir Bažnyčių grupiniai junginiai pirmiausia raginami svarstyti Apibendrinamosios ataskaitos aspektus, esmingai susijusius su Sinodo tema. Siūloma vadovautis klausimu-vedliu:

„KAIP būti sinodine Bažnyčia misijoje?“ 

Šių apmąstymų tikslas –atsižvelgiant į įvairius kontekstus bei aplinkybes nustatyti įveiktinus kelius ir taikytinas priemones, kad būtų stiprinamas unikalus kiekvieno pakrikštytojo ir kiekvienos Bažnyčios indėlis vykdant misiją skelbti prisikėlusį Viešpatį ir jo Evangeliją šiandienos pasauliui. Todėl tai nėra vien techninių ar procedūrinių patobulinimų klausimas, apsiribojant tik Bažnyčios struktūrų didesnio veiksmingumo siekiu; veikiau kviečiama apsvarstyti mūsų pašaukimu grindžiamo misionieriško įsipareigojimo konkrečias formas, dinamiškai derinant sinodinei Bažnyčiai būdingą vienybę ir įvairovę. 

Šiuo atžvilgiu naudinga dar kartą perskaityti apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium 27-ąjį skirsnį: „Svajoju apie apsisprendimą misionieriauti, gebantį perkeisti viską taip, kad Bažnyčios papročiai, stiliai, darbotvarkės, kalba ir kiekviena struktūra taptų tinkamu šiandienio pasaulio evangelizacijos, o ne savęs išsaugojimo kanalu. Struktūrų reformą, kurios reikalauja pastoracinis atsivertimas, reikia suprasti tik šia prasme: kaip stengimąsi, kad visos struktūros taptų misionieriškesnės, kad įprastinė pastoracija visose srityse būtų platesnė ir atviresnė, kad pastoracinius darbuotojus verstų persiimti nuolatine „iškeliavimo“ nuostata ir taip padėtų pozityviai atsiliepti visiems tiems, kuriems Jėzus siūlo savo draugystę. Kaip Jonas Paulius II sakė Okeanijos vyskupams, „norint, kad Bažnyčia netaptų kokio nors bažnytinio susitelkimo į save auka, bet kurio jos atsinaujinimo tikslas turi būti misija.“ Todėl šis klausimu-vedliu grindžiamas apmąstymų darbas orientuojamas į reformą, kuri gaivinama Kristaus mums patikėtos misijos dinamika; ją taip pat palaiko pastoracinis atsivertimas, kurį įgalina ir kviečia įgyvendinti Dvasia, pagal Viešpaties pažadą niekada nepaliekanti mūsų vienų.

1.1. Du apmąstymų lygmenys 

Klausimą-vedlį reikia apmąstyti dviem lygmenimis, visuomet turint omenyje Apibendrinamosios 
ataskaitos visumą.

a) Kiekvienos vietinės Bažnyčios lygmeniu: KAIP misijoje stiprinti diferencijuotą visų Dievo tautos narių bendrą atsakomybę? Žvelgiant iš misijos perspektyvos: kokie santykių būdai, struktūros, įžvalgos ir sprendimų priėmimo procesai leidžia atpažinti, formuoti ir skatinti bendrą atsakomybę? Kokias tarnystes ir bendro veikimo struktūras galima atnaujinti ar įtraukti, kad jos geriau išreikštų bendrą atsakomybę? Apibendrinamojoje ataskaitoje konkrečiau galima remtis 8–12, 16 ir 18 skyriais. 

b) Bažnyčių tarpusavio santykių lygmeniu, Bažnyčių junginių santykių įvairiais lygmenimis, taip pat santykių su Romos vyskupu lygmeniu: KAIP kūrybiškai formuoti šiuos santykius siekiant „dinaminės pusiausvyros tarp Bažnyčios visumos ir jos vietinių šaknų“ (Apibendrinamoji ataskaita 5 skyrius, g)? Čia pirmiausia galima remtis Apibendrinamosios ataskaitos 13, 19 ir 20 skyriais. 

1.2. Keletas pasiūlymų dėl darbo organizavimo 

Kiekviena vietinė Bažnyčia, remdamasi klausimu-vedliu ir dviem pirmiau paminėtais lygmenimis, kviečiama rengti tolesnes konsultacijas ir nustatyti konkrečius veikimo būdus, atsižvelgdama į galimybes ir turimą laiką. Pirmasis žingsnis – pasirinkti perspektyvą, kurioje bus svarstomas klausimas-vedlys remiantis Apibendrinamosios ataskaitos turiniu. Realistiškai žvelgiant, nebus galimybės išnagrinėti visų implikacijų. Todėl kiekviena vietinė Bažnyčia yra kviečiama sutelkti dėmesį į aspektus, kuriais ji mano galinti prisidėti remdamasi savo ypatumais ir patirtimi, dalydamasi geromis praktikomis, atspindinčiomis konkrečias sinodiškumo apraiškas. Buvo nuspręsta, jog kiekviena vyskupija ar eparchija perduos šių tolesnių konsultacijų vaisius vyskupų konferencijai, kuriai ji priklauso, ar atitinkamai Rytų apeigų Bažnyčios hierarchinei struktūrai – kiekvienos iš jų nurodysimais terminais ir būdais. 

Tai nereiškia, kad reikia pradėti iš naujo ar pakartoti pirmajam etapui būdingą klausymosi ir konsultavimosi procesą. Šiame etape, be jau įsteigtų vyskupijos lygmens bendro veikimo institucijų ir sinodo darbo grupių, bus svarbu įtraukti žmones bei grupes, turinčius įvairią patirtį, įgūdžius, pasižyminčius charizmomis bei tarnystėmis Dievo tautoje: jų požiūris yra ypač naudingas sutelkiant dėmesį į klausimą „kaip“; tai įšventintieji tarnautojai (ypač parapijų klebonai); kiti pastoracijos vadovai (pvz., katechetai, kai kuriems regionams ypač būdingų bazinių bendruomenių ir mažų krikščioniškųjų bendruomenių vadovai, pastoracinių tarnybų vadovai); pašvęstieji vyrai ir moterys, pasauliečių asociacijų, bažnytinių sąjūdžių ir naujųjų bendruomenių vadovai; asmenys, turintys atsakingas pareigas su Bažnyčia susijusiose institucijose ir organizacijose (mokyklose, universitetuose, ligoninėse, priėmimo, kultūros centruose ir t. t.); teologai, kanonistai ir t. t.

Šiame proceso etape organizacinė atsakomybė tenka vyskupų konferencijoms ir Rytų Bažnyčių hierarchinėms struktūroms, kurios kviečiamos koordinuoti konsultacinių rezultatų surinkimą iš vyskupijų ir eparchijų, nustatyti konsultacijų metodus bei terminus. Vyskupų konferencijos ir Rytų hierarchinės struktūros taip pat raginamos, kiek tai tikslinga ir įmanoma, tęsti apmąstymus klausimo-vedlio tema tiek savo, tiek žemyno lygmeniu. 

Vietos, taip pat Bažnyčių grupinių junginių lygmeniu siekiant autentiškos sinodinės įžvalgos, reikia pasitelkti kompetentingus teologinės ir kanoninės srities, taip pat humanitarinių ir socialinių mokslų žinovus bei įtraukti toje teritorijoje esančių šių disciplinų ir akademinių institucijų ekspertus. 

Vyskupų konferencijos ir Rytų Bažnyčių hierarchinės struktūros, surinkusios konsultacinius rezultatus iš vyskupijų ar eparchijų, taip pat vyskupijos, kurios nepriklauso jokiai vyskupų konferencijai, turi užduotį parengti ne ilgesnę kaip 8 puslapių santrauką, kuri turi būti išsiųsta Sinodo generaliniam sekretoriatui iki 2024 m. gegužės 15 d. Remiantis taip surinkta medžiaga bus toliau rengiamas antrosios sesijos Instrumentum laboris projektas. 

2. Palaikyti gyvą sinodinę dinamiką

Išsaugoti ir atgaivinti sinodinę dinamiką, kuri per pastaruosius dvejus metus įtraukė visą Dievo tautą, yra tokia pat svarbi užduotis kaip ir pirmiau aprašyta nuodugnių studijų bei konsultavimosi veikla. Pirmojoje sesijoje buvo nurodyta prioritetinė užduotis „išplėsti sinodiniuose procesuose dalyvaujančių žmonių skaičių ir įveikti iki šiol iškilusias dalyvavimo kliūtis“ (Apibendrinamoji ataskaita, 1 skyrius, m). Taip pat atkreiptas dėmesys į įvairius būdus ir žmonių grupes, apimant ir skaitmeninę aplinką. 

Šiuo tikslu vietinės Bažnyčios kviečiamos peržiūrėti visą Apibendrinamąją ataskaitą ir surinkti labiausiai atitinkančius jų situaciją reikalavimus. Tuo pagrindu jos galės skatinti tinkamiausias iniciatyvas, į kurias būtų įtraukta visa Dievo tauta (ugdomoji veikla, teologinės studijos, sinodiniu stiliumi švenčiama liturgija, konsultacijos vietiniu lygmeniu, įsiklausymas į mažumas ir skurdo bei socialinės atskirties sąlygomis gyvenančias grupes, erdvių, kuriose būtų galima nagrinėti prieštaringus klausimus, kūrimas ir t. t.), taikydamos jau per pirmąjį etapą sėkmingai išbandytus metodus, visų pirma pokalbį Dvasioje. Tą patį kviečiamos daryti ir vienuolinės kongregacijos, pašvęstojo gyvenimo institutai, pasauliečių asociacijos, bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės – tuo šios grupės prisidės prie darbo tose vyskupijose ar eparchijose, kuriose jos gyvuoja. Tikslas yra išlaikyti gyvą klausymosi ir su visais palaikomo dialogo dinamiką, ypač su žmonėmis, liekančiais bažnytinio gyvenimo pakraščiuose – tą dinamiką atskleidė pirmas sinodinio proceso etapas, ir tai davė reikšmingų vaisių. 

Kiekviena to pageidaujanti vietinė Bažnyčia gali perduoti vyskupų konferencijai arba Rytų Bažnyčių hierarchinei struktūrai, kuriai ji priklauso, trumpą liudijimą apie atliktą darbą ir išgyventą patirtį (ne daugiau kaip dviejų puslapių apimties), kur būtų pasidalyta gerąja patirtimi, reikšmingai ugdančia misionierišką sinodinę dinamiką. Vyskupų konferencijos ir Rytų Bažnyčių hierarchinės struktūros pasirūpins šią medžiagą atsiųsti Generaliniam sekretoriatui iki 2024 m. gegužės 15 d. 

Ši medžiaga nebus tiesiogiai pateikiama asamblėjos įžvalgai antrosios sesijos metu, tačiau bus prieinama jos dalyviams. Jos tikslas – padėti struktūruoti asamblėjos darbą. Dalijimasis patirtimi ir gerąja praktika gali taip pat suaktyvinti Bažnyčių susitikimo ir bendradarbiavimo dinamiką, kai jos suvokia esančios pašauktos spręsti tuos pačius klausimus.  

3. Atsakingi subjektai ir jų užduotys 

Pagrindiniai kelionės tarp dviejų Asamblėjos sesijų subjektai yra kiekviena vietinė Bažnyčia. Šiame etape kiekvienas vyskupijos ar eparchijos vyskupas atlieka nepakeičiamą stimuliuojantį vaidmenį: jo užduotis pradėti ir lydėti šias tolesnes konsultacijas savo vyskupijoje ar eparchijoje, o paskui patvirtinti jų rezultatus. 

Šiam procesui užtikrinti ir pagyvinti siūloma, kad savo indėliu prie jo prisidėtų Sinodo asamblėjos dalyviai iš kiekvienos šalies, taip pat sinodo darbo grupės, įsteigtos ankstesniame etape įvairiais lygmenimis. 

Vyskupų konferencijų ir Rytų Bažnyčių hierarchinių struktūrų prašoma tiesiogiai įsitraukti į nuodugnių svarstymų darbą savo lygmeniu ir atlikti koordinacinį vaidmenį vietos Bažnyčių atžvilgiu. Paminėtini šie dalykai:

1) Dėl nuodugnaus darbo, susijusio su klausimu-vedliu, Vyskupų konferencijų ir Rytų Bažnyčių hierarchinių struktūrų prašoma: 

– lydėti šį procesą pateikiant vietinėms Bažnyčioms nuorodas dėl konsultavimosi metodų ir laiko;

– pasirūpinti nuodugniu klausimo-vedlio apsvarstymu taip pat ir Bažnyčių grupinių junginių lygmeniu, vadovaujantis jų nuožiūra tinkamais metodais;

– parengti gautų ar pateiktų pasiūlymų santrauką ir iki gegužės 15 d. nusiųsti ją Sinodo generaliniam sekretoriatui.

2) Atsižvelgiant į įsipareigojimą palaikyti gyvą sinodinę dinamiką, Vyskupų konferencijų ir Rytų Bažnyčių hierarchinių struktūrų prašoma: 

– toliau remti iniciatyvas, kuriomis siekiama ugdyti misiją vykdančią sinodinę Bažnyčią taip pat ir Bažnyčių grupinių junginių lygmeniu;

– rinkti liudijimus ir gerąją patirtį, kuriais vyskupijos ir eparchijos norėtų pasidalyti, ir iki gegužės 15 d. juos visus, nedarant jų santraukos, siųsti Sinodo generaliniam sekretoriatui.

Vatikanas, 2023 m. gruodžio 11 d.

Possible Worksheet