Lietuvoje vyskupijų ganytojai apsisprendė su dvasininkais bei sielovados bendradarbiais aptarti šiuos tris klausimus (nuorodos nr. veda į punktus kontekste)

• Pastoracinių tarybų ir kitų dalyvavimo struktūrų veikla vyskupijoje bei parapijose (nr. 18);
• Dvasininkų, pašvęstųjų ir pasauliečių ugdymas sinodiniam Bažnyčios gyvenimui (nr. 3, 8, 14 ir 16);
• Pakrikštytųjų tarnystė ir misija Bažnyčioje bei pasaulyje (nr. 4, 8 ir 17).

Vyskupas Algirdas JUREVIČIUS

---

„Sinodinė Bažnyčia misijoje“ MEDŽIAGA ATSKIRAIS PUNKTAIS ( >docx, nr. 8 nekartojamas)

* * *

PIRMA TEMA:
Pastoracinių tarybų ir kitų dalyvavimo struktūrų veikla vyskupijoje bei parapijose
(nr. 18)

* * *

18. Dalyvavimo struktūros

Sutarimo sritys

a) Būdami tikinčios Dievo tautos nariai visi pakrikštytieji yra bendrai atsakingi už misiją, kiekvienas pagal savo pašaukimą, patirtį ir kompetenciją; todėl visi prisideda savo įžvalga ir sprendimais numatydami krikščionių bendruomenių ir visos Bažnyčios reformos žingsnius, kad ji išgyventų „saldų ir guodžiantį evangelizacijos džiaugsmą“. Sinodiškumo tikslas yra misija, o konkretų pavidalą jis įgyja per sudaromas ir veikiančias struktūras. Bendroji atsakomybė tarnauja misijai: tai liudija, kad iš tikrųjų susirenkama Jėzaus vardu, ir apsaugo bendro veikimo struktūras nuo biurokratinių trukdžių ir pasaulietiškos valdžios logikos, o vienijimąsi bendram veikimui daro vaisingą.

b) Atsižvelgiant į naujausią Bažnyčios mokymą (ypač Lumen gentium ir Evangelii gaudium), visų bendra atsakomybė misijoje turi būti kriterijus, kuriuo grindžiama krikščionių bendruomenių ir visos vietinės Bažnyčios su visomis jos tarnybomis struktūra visose Bažnyčios institucijose ir bendrystės organuose (plg. 1 Kor 12, 4–31). Pasauliečių atsakomybės už misiją pasaulyje pripažinimas negali tapti dingstimi priskirti rūpinimąsi krikščionių bendruomene tik vyskupams ir kunigams.

c) Tikrasis autoritetas par excellence priklauso Dievo žodžiui, kuris turi įkvėpti kiekvieną bendro veikimo struktūrų susitikimą, kiekvieną pasitarimą ir kiekvieną sprendimų priėmimo procesą. Todėl visais lygmenimis vykstančiuose susitikimuose būtina semtis prasmės ir stiprybės iš Eucharistijos ir vadovautis maldoje išklausyto ir pasidalinto Dievo žodžio šviesa.

d) Įvairiose tarybose, kuriose sinodinėje misionierių bendruomenėje siekiama įžvalgos ir priimami sprendimai, turi dalyvauti apaštališkos dvasios vyrai bei moterys, pirmiausia pasižymintys tikru evangeliniu liudijimu įprastinėje gyvenimo tikrovėje, o ne vien uoliu bažnyčių lankymu. Dievo tauta tampa labiau misionieriška, jei savyje ir savo bendro veikimo struktūrose leidžia skambėti balsams tų, kurie jau vykdo misiją gyvendami pasaulyje ir jo periferijose.

Svarstytini klausimai

e) Atsižvelgdami į tai, kuo pasidalijome, manome, kad svarbu apmąstyti, kaip skatinti dalyvavimą įvairiose tarybose, ypač kai daugelis mano, kad jie nėra pasirengę šiai užduočiai. Sinodiškumas ugdomas žvelgiant iš Bažnyčios misijos perspektyvos ir kiekvienam nariui dalyvaujant įžvalgos bei sprendimų priėmimo procesuose. Šia prasme mus ugdo ir drąsina daugelis mažų krikščioniškų bendruomenių besikuriančiose Bažnyčiose, kurios kasdien gyvena broliška bendryste burdamosi apie Dievo žodį ir Eucharistiją.

f) Formuodami bendro veikimo struktūras negalime nepaisyti popiežiaus Pranciškaus paraginime Amoris laetitia pateiktos užduoties. Vyrų ir moterų, išgyvenančių sudėtingas emocines bei santuokinio gyvenimo peripetijas, „dalyvavimas gali reikštis įvairiomis socialinėmis tarnystėmis: todėl pravartu įžvelgti, kokių dabar praktikuojamų įvairių atskyrimo formų liturginėje, pastoracinėje, pedagoginėje ir institucinėje srityse galima atsisakyti“ (AL, 299). Aptariama įžvalga taip pat susijusi su ne vienoje vietinėje Bažnyčioje praktikuojamu tų asmenų pašalinimu iš parapijos ar vyskupijos bendruomeninių organų.

g) Atsižvelgiant į bažnytinės bendrystės evangelinį savitumą kyla klausimas, kaip sinodiškumo požiūriu konsultaciniai aspektai derintini su svarstymų momentais? Remdamiesi Dievo tautos sandara, apimančia charizminį ir tarnybinį sandą, klausiame, kaip į įvairias bendro veikimo struktūras bei organus integruosime pasitarimo, įžvalgos ir sprendimo užduotis?

Pasiūlymai

h) Remdamiesi Dievo tautos, kaip aktyvaus evangelizacijos misijos subjekto, samprata, siūlome, kad pastoracinės tarybos krikščionių bendruomenėse ir vietinėse Bažnyčiose būtų kanoniškai privalomos. Taip pat pageidautina stiprinti bendruomeninio dalyvavimo struktūras/organus, tinkamai į juos įtraukiant pasauliečius bei pasaulietes ir patikint jiems įžvalgos funkcijas, kai priimami sprendimai apaštalavimo srityje.

i) Bendro veikimo struktūros/organai yra pirmoji sritis, kurioje galima patirti atsakingas funkcijas vykdančių asmenų atskaitomybės dinamiką. Drąsiname vykdančius savo įsipareigojimus asmenis ir kviečiame juos praktikuoti atskaitomybės kultūrą bendruomenei, kurios išraiška jie yra.

---

ANTRA TEMA:
Dvasininkų, pašvęstųjų ir pasauliečių ugdymas sinodiniam Bažnyčios gyvenimui
(nr. 3, 8, 14 ir 16)

* * *

3. Įžengimas į tikėjimo bendruomenę: įkrikščioninimas

Sutarimo sritys

a) Įkrikščioninimas yra kelionė, kurios metu Viešpats per Bažnyčios tarnystę įveda mus į velykinį tikėjimą ir įtraukia į trejybinę ir bažnytinę bendrystę. Ši kelionė įgyja įvairių formų, atsižvelgiant į amžių, kuriame ji pradedama, ir skirtingų akcentų, būdingų Rytų ir Vakarų tradicijoms. Tačiau joje visada susipina Žodžio klausymasis ir gyvenimo atsivertimas, liturgijos šventimas ir įsitraukimas į bendruomenę bei jos misiją. Būtent dėl to katechumeninis procesas ir jam būdingi laipsniški etapai bei žingsniai yra kiekvienos bažnytinės kelionės kartu paradigma.

b) Įkrikščioninimas atveria sąlyčiui su didele pašaukimų ir bažnytinių tarnysčių įvairove. Taip reiškiasi motiniškasis Bažnyčios veidas: ji moko savo vaikus vaikščioti, žingsniuodama kartu su jais. Ji jų klausosi ir, atsakydama į jų abejones bei klausimus, turtėja naujumu, kurį kiekvienas žmogus atneša per savo istoriją, kalbą bei kultūrą. Vykdydama šią pastoracinę veiklą krikščionių bendruomenė, kartais to iki galo nesuvokdama, pirmine forma išgyvena sinodiškumą.

c) Pirma bet kokio charizmų ir tarnysčių skirstymo „mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13). Todėl visus pakrikštytuosius vienija autentiška orumo lygybė ir bendra atsakomybė už misiją pagal kiekvieno iš jų pašaukimą. Per Dvasios patepimą, kuris „moko visko“ (plg. 1 Jn 2, 27), visi tikintieji turi Evangelijos tiesos instinktą, vadinamą sensus fidei. Jį sudaro tam tikras giminingumas dieviškajai tikrovei ir gebėjimas intuityviai suvokti tai, kas atitinka tikėjimo tiesą. Sinodiniai procesai sustiprina šią dovaną ir patvirtina, jog egzistuoja tikinčiųjų sutarimas (consensus fidelium), kuris yra patikimas kriterijus, pagal kurį galima nustatyti, ar tam tikra doktrina arba praktika priklauso apaštališkajam tikėjimui.

d) Per Sutvirtinimo sakramentą Bažnyčioje tam tikru būdu laiduojamas nuolatinis Sekminių malonės buvimas. Ši malonė praturtina tikinčiuosius Dvasios dovanų gausa ir kviečia juos ugdyti savo specifinį pašaukimą, grindžiamą bendru krikšto orumu, ir tarnauti misijai. Dera labiau pabrėžti Sekminių malonės svarbą, siejant ją su charizmų bei tarnysčių įvairove, apibūdinančia sinodinį Bažnyčios veidą.

e) Eucharistijos šventimas, ypač sekmadienį, yra pirmasis ir pagrindinis Šventosios Dievo tautos susibūrimo ir susitikimo būdas. Jei tai neįmanoma, bendruomenė, nors ir trokšdama Eucharistijos, susirenka švęsti Žodžio liturgijos. Eucharistijoje švenčiame ne iš mūsų kylančios malonės slėpinį. Kviesdamas mus dalyvauti jo Kūne ir Kraujyje, Viešpats padaro mus vienu kūnu, vienydamas tarpusavyje ir su Juo. Nuo tada, kai Paulius pavartojo sąvoką koinonia (plg. 1 Kor 10, 16–17), krikščioniškoji tradicija išlaikė žodį „bendrystė“, kuriuo tuo pat metu išreiškiamas tiek visiškas dalyvavimas Eucharistijoje, tiek santykio tarp tikinčiųjų ir tarp Bažnyčių pobūdis. Viena vertus, ji atveria mus kontempliuoti dieviškąjį gyvenimą, nesuvokiamas Trejybės slėpinio gelmes, kita vertus, ši sąvoka nurodo mūsų santykių kasdienybę: paprasčiausiuose gestuose, kuriais atsiveriame vienas kitam, iš tiesų sklinda Dvasios alsavimas. Todėl Eucharistijoje švenčiama ir iš jos kylanti bendrystė formuoja ir orientuoja sinodinius procesus. 

f) Iš Eucharistijos mokomės išreikšti vienybę ir įvairovę: Bažnyčios vienybę ir krikščioniškųjų bendruomenių įvairovę; sakramentinio slėpinio vienybę ir liturginių tradicijų įvairovę; šventimo vienybę ir pašaukimų, charizmų bei tarnysčių įvairovę. Eucharistija geriausiai parodo, kad Dvasios sukurta harmonija nėra vienodumas ir kad kiekviena bažnytinė dovana skirta bendrystei ugdyti.

Svarstytini klausimai

g) Krikšto sakramentas negali būti suprantamas izoliuotai, atsietai nuo įkrikščioninimo logikos, nei juo labiau individualistiškai. Todėl būtina išsamiau panagrinėti, kaip vieningesnė įkrikščioninimo vizija gali dar labiau prisidėti prie sinodiškumo sampratos.

h) Brandus sensus fidei įgyvendinimas reikalauja ne tik priimti Krikštą, bet ir išskleisti sakramento malonę per autentišką mokinystės gyvenimą, įgalinantį atskirti Dvasios veikimą nuo vyraujančių mąstymo formų, kultūrinių sąlygų padarinių arba nuo dalykų, nesuderinamų su Evangelija. Šią temą būtina plačiau panagrinėti ir tinkamai apmąstyti teologiškai.

i) Sinodiškumo apmąstymas gali suteikti naujų įžvalgų ir padėti suprasti Sutvirtinimo sakramentą, kuriuo Dvasios malonė išreiškia dovanų ir charizmų įvairovę Sekminių darnoje. Atsižvelgiant į skirtingas bažnytines patirtis, reikėtų apsvarstyti, kaip pasirengimą šiam sakramentui ir jo šventimą padaryti vaisingesnį, kad būtų pažadintas visų tikinčiųjų pašaukimas kurti bendruomenę, vykdyti misiją pasaulyje ir liudyti tikėjimą. 

j) Pastoraciniu teologiniu požiūriu svarbu tęsti tyrimus, kaip katechumenato logika gali nušviesti kitus pastoracinius procesus, pavyzdžiui pasiruošimą santuokai, palydėjimą renkantis profesiją ar socialinį įsipareigojimą, arba ugdymą rengiantis įšventinamajai tarnystei, jame taip pat turėtų dalyvauti visa bažnytinė bendruomenė.

Pasiūlymai

k) Jei Eucharistija formuoja sinodiškumą, pirmas žingsnis, kurį turėtume žengti, yra švęsti Mišias šiai dovanai deramu būdu ir tikra brolystės dvasia. Autentiškai švenčiama liturgija yra pirmoji ir pagrindinė mokinystės bei broliškumo mokykla. Galingas liturgijos grožis ir kilnus jos gestų paprastumas turėtų mus formuoti pirmiau už bet kokią kitą organizuoto ugdymo programą.

l) Antrasis žingsnis susijęs su daugelio nurodoma būtinybe padaryti liturginę kalbą prieinamesnę tikintiesiems ir ją labiau įkūnyti kultūrų įvairovėje. Nekvestionuojant tradicijos tęstinumo ir liturginio ugdymo poreikio raginama apmąstyti šį klausimą ir priskirti didesnę atsakomybę vyskupų konferencijoms pagal motu proprio laišką Magnum principium.

m) Trečiasis žingsnis apima pastoracinį įsipareigojimą stiprinti visas bendruomeninės maldos formas, neapsiribojant vien Mišių šventimu. Kitos liturginės maldos apraiškos, taip pat liaudiškojo pamaldumo praktikos, kuriose atsispindi vietinių kultūrų genijus, yra labai svarbūs elementai, skatinantys visų tikinčiųjų įsitraukimą palaipsniui įvedant juos į krikščioniškąjį slėpinį, taip pat priartinantys mažiau pažįstančius Bažnyčią prie susitikimo su Viešpačiu. Tarp liaudiškojo pamaldumo formų ypač išsiskiria pamaldumas Marijai, palaikantis ir maitinantis daugelio širdis.

* * *

8. Bažnyčia yra misija

Sutarimo sritys

a) Užuot sakę, kad Bažnyčia turi misiją, teigiame, jog Bažnyčia yra misija. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Bažnyčia savo misiją gauna iš Kristaus, Tėvo Pasiųstojo. Bažnyčia, palaikoma ir vedama Šventosios Dvasios, skelbia ir liudija Evangeliją jos nepažįstantiems ar nepriimantiems, teikdama pirmenybę vargšams – ši pirmenybė kyla iš pačios Jėzaus misijos. Taip Bažnyčia padeda ateiti Dievo karalystei, būdama jos „ūglys ir pradžia“ (plg. LG, 5).

b) Įkrikščioninimo sakramentais visiems Jėzaus mokiniams suteikiama atsakomybė už Bažnyčios misiją. Pasauliečiai ir pasaulietės, pašvęstieji vyrai bei moterys ir įšventintieji tarnautojai turi vienodą vertumą. Jie yra gavę skirtingas charizmas bei pašaukimus ir atlieka skirtingus vaidmenis bei funkcijas, visi jie Šventosios Dvasios pašaukti ir maitinami, kad sudarytų vieną kūną Kristuje. Visi mokiniai, visi misionieriai, išgyvenantys gyvybingą brolystę vietinėse bendruomenėse, kur patiria saldų ir guodžiantį evangelizavimo džiaugsmą. Bendros atsakomybės įgyvendinimas visais Bažnyčios lygmenimis yra esminis sinodiškumo reikalavimas. Kiekvienas krikščionis yra misija šiame pasaulyje.

c) Šeima yra kiekvienos krikščionių bendruomenės pagrindas. Tėvai, seneliai ir visi, kurie gyvendami šeimoje dalijasi savo tikėjimu, yra pirmieji misionieriai. Šeima, kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė, yra privilegijuota tikėjimo ir krikščioniškosios praktikos ugdymo vieta; šeimai reikia ypatingos krikščionių bendruomenės pagalbos. Parama būtina tėvams, kuriems su šeimos gyvenimo reikalavimais tenka derinti darbą, taip pat atliekamą ir Bažnyčios bendruomenėje, ir tarnystę jos misijai.

d) Kadangi misija yra visą Bažnyčią apimanti malonė, tikintieji pasauliečiai gyvybiškai svarbiu būdu prisideda prie jos įgyvendinimo visose srityse ir paprastose kasdienėse situacijose. Būtent jie atskleidžia Bažnyčios prezenciją ir skelbia Evangeliją didžiulę įtaką visame pasaulyje darančioje skaitmeninės aplinkos kultūroje, jaunimo kultūroje, darbo, ekonomikos ir politikos, meno ir kultūros, mokslo tyrimų, švietimo bei ugdymo srityse, rūpindamiesi mūsų bendraisiais namais, o ypač dalyvaudami viešajame gyvenime. Pasauliečiai visur, kad ir kur būtų, kviečiami liudyti Jėzų Kristų kasdieniame gyvenime ir aiškiai dalytis savo tikėjimu su kitais. Ypač jaunuoliai su savo dovanomis ir žmogiškuoju trapumu, ugdydami draugystę su Jėzumi, tampa Evangelijos apaštalai tarp savo bendraamžių.

e) Tikintieji pasauliečiai taip pat vis dažniau dalyvauja ir aktyviai tarnauja krikščionių bendruomenėse. Daugelis jų suburia sielovados bendruomenes ir būna jų animatoriais, dirba tikybos mokytojais, tarnauja kaip teologai ir ugdytojai, dvasiniai animatoriai ir katechetai, dalyvauja įvairių institucijų veikloje parapijų ar vyskupijų lygmeniu. Daugelyje regionų krikščionių bendruomenių gyvenimas ir Bažnyčios misija priklauso nuo katechetų. Be to, pasauliečiai tarnauja apsaugos ir administravimo srityje. Bažnyčios misijai būtinas pasauliečių indėlis, todėl dera pasirūpinti, kad jie įgytų reikiamų kompetencijų.

f) Pasauliečių charizmos su visa jų įvairove yra Šventosios Dvasios dovanos Bažnyčiai – jas būtina atskleisti, pripažinti ir visapusiškai vertinti. Kai kuriomis aplinkybėmis pasauliečiai gali būti kviečiami kompensuoti kunigų trūkumą, tačiau tuomet iškyla pavojus susiaurinti jų apaštalavimo pasaulietinį pobūdį. Kitais atvejais gali atsitikti taip, kad visą darbą atliks kunigai, o pasauliečių charizmos bei tarnystės bus ignoruojamos arba nuvertinamos. Asamblėjoje taip pat buvo pabrėžtas pasauliečių „klerikalizavimo“ pavojus sukuriant savotišką pasauliečių elitą, kuris įtvirtina nelygybę ir susiskaldymą Dievo tautoje.

g) Misijos ad gentes praktika abipusiai praturtina Bažnyčias, nes ji apima ne tik misionierius, bet ir visą bendruomenę, kuri yra skatinama melstis, dalytis gėrybėmis ir liudyti. Šio įsipareigojimo neturėtų atsisakyti net stokojančios dvasininkų Bažnyčios, o tos, kuriose labiau skleidžiasi pašaukimai į įšventinamąją tarnystę, pagal tikrą evangelinę logiką gali atsiverti pastoraciniam bendradarbiavimui. Visi misionieriai – pasauliečiai ir pasaulietės, pašvęstieji ir pašvęstosios, diakonai ir kunigai, ypač misijų institutų nariai ir Fidei donum misionieriai – dėl savo pašaukimo yra svarbūs pažinimo ryšių ir keitimosi dovanomis kūrėjai.

h) Bažnyčios misiją nuolat atnaujina ir maitina Eucharistijos šventimas, ypač kai pabrėžiamas jos bendruomeninis ir misionieriškas pobūdis.

Svarstytini klausimai

i) Reikia giliau teologiškai studijuoti charizmų ir tarnysčių sąryšį misionieriškoje perspektyvoje.

j) Vatikano II Susirinkime ir vėlesniame Magisteriume pasauliečių misija pristatoma laikinosios arba pasaulietinės tikrovės pašventinimo požiūriu. Tačiau konkrečioje pastoracinėje praktikoje parapijos, vyskupijos, o pastaruoju metu ir visuotinės Bažnyčios lygmeniu pasauliečiams vis dažniau patikimos užduotys ir tarnystės pačioje Bažnyčioje. Teologiniai apmąstymai ir kanoninės nuostatos turi būti suderintos su šiais svarbiais pokyčiais ir stengiamasi išvengti dualizmo, kuris galėtų pakenkti vieningam Bažnyčios misijos suvokimui.

k) Skatindami visų pakrikštytųjų bendrą atsakomybę už misiją, pripažįstame neįgaliųjų galimybes apaštalauti. Norime įvertinti jų indėlį į evangelizaciją, jis kyla iš didžiulio jų atsinešamo žmogiškumo turto. Pripažįstame jų išgyventas kančias, marginalizaciją, diskriminaciją, kuri kartais patiriama net pačioje krikščionių bendruomenėje. 

l) Pastoracinės struktūros turi būti pertvarkytos taip, kad padėtų bendruomenėms išryškinti, atpažinti ir gaivinti pasauliečių charizmas bei tarnystes, įtraukiant jas į sinodinės Bažnyčios misionierišką dinamiką. Vadovaujamos savo ganytojų, bendruomenės galės siųsti žmones į misiją ir palaikyti pasiųstuosius. Taip šios struktūros pirmiausia tarnaus misijai, kurią tikintieji vykdo visuomenėje, šeimoje ir profesiniame gyvenime, užuot sutelkusios dėmesį tik į vidaus dalykus ar organizacinius rūpesčius.

m) Dokumente Instrumentum laboris vartojama frazė „Bažnyčia, kurioje visi tarnauja“ gali būti klaidingai interpretuojama. Reikėtų išsamiau pagrįsti šio pasakymo reikšmę, kad būtų pašalintos dviprasmybės.

Pasiūlymai

n) Reikia daugiau kūrybiškumo steigiant vietinių Bažnyčių poreikius atitinkančias tarnystes, ypač įtraukiant jaunimą. Galima pasvarstyti apie įsteigtos skaitovo tarnystės užduočių tolesnę plėtotę – jos jau šiandien neapsiriboja vien per liturgiją atliekamu vaidmeniu. Taip būtų galima įsteigti tikrą Dievo žodžio tarnystę, kuri atitinkamomis aplinkybėmis galėtų apimti ir pamokslavimą. Taip pat reikėtų ištirti galimybę įvesti tarnystę, skirtą sutuoktinių poroms, įsipareigojusioms remti šeimos gyvenimą ir lydėti tuos, kurie rengiasi Santuokos sakramentui.

o) Vietinės Bažnyčios kviečiamos ieškoti formų ir progų bendruomenę praturtinančias charizmas bei tarnystes išryškinti taip, kad jos sulauktų bendruomeninio pripažinimo. Tokia proga galėtų būti pastoracinio įgaliojimo suteikimas, palydimas liturginiu šventimu.

* * *

14. Sinodinis požiūris į ugdymą

Sutarimo sritys

a) Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas rūpintis savo ugdymu, atsiliepdamas į Viešpaties dovanas, kad gauti talentai duotų vaisių ir tarnautų visiems. Mokiniams ugdyti Viešpaties skirtas laikas parodo šios dažnai nepastebimos, bet misijai lemiamą reikšmę turinčios bažnytinės veiklos svarbą. Norime tarti padėkos ir padrąsinimo žodį visiems įsitraukusiems į darbą šioje srityje ir pakviesti juos suvokti naujus elementus, kurie kyla Bažnyčios sinodinėje kelionėje.

b) Jėzaus taikytas mokinių ugdymo būdas yra sektinas pavyzdys. Jis neapsiribojo vien perteikiamu mokymu, bet dalijosi su jais ir savo gyvenimu. Savo malda jis sužadino prašymą: „Išmokyk mus melstis“; pamaitindamas minią mokė neatstumti vargstančiųjų; keliaudamas link Jeruzalės parodė kelią į Kryžių. Evangelija mus moko, kad ugdymas yra ne tik, ir ne pirmiausia, savo įgūdžių stiprinimas: tai atsivertimas į Karalystės logiką, kuri net pralaimėjimus ir nesėkmes gali padaryti vaisingus.

c) Šventoji Dievo tauta yra ne tik ugdymo objektas, bet pirmiausia ir bendra atsakomybe besidalijantis subjektas. Iš tikrųjų pirminis ugdymas vyksta šeimoje. Būtent joje neretai pirmą kartą išgirstame tikėjimo žinią, skelbiamą tėvų ar senelių kalba, netgi tarme. Bendruomenei būtina tokia ugdomoji sandora, kur Bažnyčios tarnautojų indėlis yra susietas su  paprastų žmonių išmintimi. Tai pirmasis požymis, kad ugdymas suprantamas sinodine prasme.

d) Pagrindines ugdymo procesų gaires randame įkrikščioninime. Ugdymo šerdį sudaro gilinimasis į kerigmą, t. y. susitikimą su naujo gyvenimo dovaną mums teikiančiu Jėzumi Kristumi. Katechumenato logika mums primena, kad visi esame nusidėjėliai, pašaukti į šventumą. Todėl leidžiamės į atsivertimo kelionę, kurią galutinai užbaigia Sutaikinimo sakramentas, ir daugybės liudytojų palaikomi puoselėjame šventumo troškimą.

e) Dievo tautos ugdymas vykdomas daugelyje sričių. Be teologinio ugdymo, minėtos ugdymo sritys, siejamos su konkrečiais gebėjimais: tai bendros atsakomybės, klausymosi, įžvalgos, ekumeninio ir tarpreliginio dialogo, tarnystės vargšams ir rūpinimosi bendraisiais namais, angažavimosi būti „skaitmeniniais misionieriais“, įžvalgos procesų ir pokalbių Dvasioje moderavimo, konsensuso siekimo ir konfliktų sprendimo sritys. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti vaikų ir jaunimo katechetiniam ugdymui, kuriame turėtų aktyviai dalyvauti bendruomenė.

f) Sinodinės Bažnyčios ugdymas turi būti vykdomas sinodiškai: visa Dievo tauta ugdoma drauge, nes ji keliauja drauge. Būtina įveikti delegavimo mentalitetą, aptinkamą daugelyje pastoracinio darbo sričių. Sinodiniu ugdymu siekiama, kad Dievo tauta visavertiškai išgyventų savo krikšto pašaukimą šeimoje, darbovietėje, bažnytinėje, socialinėje ir intelektinėje srityje, ir įgalinti kiekvieną aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje pagal savo charizmas bei pašaukimą.

Svarstytini klausimai

g) Rekomenduojame išsamiau panagrinėti ugdymo temas, susijusias su afektyvumu bei lytiškumu, kad galėtume lydėti jaunuolius jų augimo kelyje ir padėti į celibatą ir pašvęstąjį skaistumą pašauktiems jaunuoliams siekti emocinės brandos. Ugdymas šiose srityse yra būtina pagalba visais gyvenimo laikotarpiais.

h) Svarbu plėtoti dialogą tarp humanitarinių mokslų, ypač psichologijos ir teologijos, siekiant suprasti žmogiškąją patirtį ne tik per šių prieigų sugretinimą, bet ir integruojant jas į brandesnę sintezę.

i) Šventinamųjų tarnautojų ugdymo programose, kaip reikalauta jau ankstesniuose sinoduose, turi būti plačiai atstovaujama Dievo tautai. Būtina iš esmės peržiūrėti ugdymo programas, ypač stengiantis paskatinti moterų ir šeimų indėlį į jas.

j) Vyskupų konferencijos raginamos bendradarbiauti regioniniu lygmeniu, kad kurtų visą gyvenimą trunkančio ugdymo kultūrą pasitelkdamos visus turimus išteklius, įskaitant ir skaitmeninių galimybių plėtojimą.

Pasiūlymai

k) Siekdami sinodiškumo siūlome, kiek įmanoma, pirmenybę teikti bendriems ugdymo projektams, skirtiems visai Dievo tautai (pasauliečiams, pašvęstiesiems ir įšventintiesiems tarnautojams). Vyskupijos turėtų skatinti šiuos projektus vietos lygmeniu. Raginame vyskupų konferencijas bendradarbiauti regioniniu lygmeniu ir kurti visą gyvenimą trunkančio ugdymo kultūrą pasitelkus visus turimus išteklius, įskaitant skaitmeninių galimybių plėtojimą.

l) Kaip reikalauta ankstesniuose sinoduose, ugdymo į šventinamąją tarnystę procesuose turi dalyvauti įvairių luomų Dievo tautos atstovai. Ypač svarbus yra moterų dalyvavimas.

m) Būtina garantuoti tinkamą kandidatų į šventinamąją tarnystę atranką ir laikytis seminaristų parengiamajai programai keliamų reikalavimų.

n) Įšventintųjų tarnautojų ugdymas turi būti planuojamas įvairiuose kontekstuose atsižvelgiant į Bažnyčios sinodiškumą. Tam reikia, kad kandidatai, prieš pradėdami konkretų ugdymo kelią, įgytų tikroviškos, nors ir pradinės, krikščioniškos bendruomeninės patirties. Ugdymo procese neturi būti kuriama dirbtinė, atskirta nuo bendro tikinčiųjų gyvenimo aplinka. Laikantis ugdymo į šventinamąją tarnystę reikalavimų, dera skatinti autentišką tarnystės Dievo tautai dvasią per skelbimą, sakramentų šventimą ir meilės puoselėjimą. Tam gali prireikti peržiūrėti kunigų ir nuolatinių diakonų ugdymui skirtus Ratio fundamentalis dokumentus.

o) Rengiantis kitai asamblėjos sesijai siūloma organizuoti konsultaciją su atsakingais už pradinį ir nuolatinį kunigų ugdymą asmenimis, siekiant įvertinti, kaip priimamas sinodinis procesas, taip pat pasiūlyti būtinus pakeitimus, kuriais būtų skatinama vykdyti valdžią sinodinei Bažnyčiai tinkamu stiliumi.

* * *

16. Link klausančios ir lydinčios Bažnyčios

Sutarimo sritys

a) Klausymosi sąvoka geriausiai išreiškia intensyvią patirtį, būdingą pirmiesiems dvejiems sinodinio proceso metams, taip pat asamblėjos darbui. Klausymasis gali būti suvokiamas dvejopai – suteikiant ir priimant – klausantis kito ir priimant galimybę būti išklausomam. Klausymasis yra labai žmogiška vertybė, abipusiškumo dinamika, kai žmogus siūlo savo indėlį į kito kelionę ir priima kito įnašą į savo paties kelionę.

b) Kvietimas kalbėti ir būti išklausytam – Bažnyčioje ir Bažnyčios – buvo intensyvi ir netikėta patirtis daugeliui tų, kurie dalyvavo sinodo procese vietos lygmeniu, ypač patiriantiems įvairią marginalizaciją visuomenėje ir taip pat krikščionių bendruomenėje. Galimybė būti išklausytam yra žmogaus orumo patvirtinimo ir pripažinimo patirtis: tai galinga priemonė asmens ir bendruomenės ištekliams aktyvinti. 

c) Jėzaus Kristaus iškėlimas į mūsų gyvenimo centrą reikalauja tam tikro savęs išsižadėjimo. Žvelgiant iš šios perspektyvos kito išklausymas reikalauja pasitraukti iš centro, kad būtų palikta vietos kitam. Tai patyrėme per pokalbio Dvasioje dinamiką. Tai daug pastangų reikalaujančios asketinės pratybos, kurios įpareigoja kiekvieną pripažinti savo ribotumą ir savo požiūrio šališkumą. Dėl to atsiveria galimybė įsiklausyti į Dievo Dvasios balsą, pranokstantį bažnytinės priklausomybės ribas ir galintį išjudinti permainų ir atsivertimo procesą.

d) Klausymasis turi kristologinę reikšmę: tai reiškia perimti Jėzaus požiūrį į sutinkamus žmones (plg. Fil 2, 6–11); jis taip pat reikšmingas ir bažnytiniu požiūriu, nes būtent Bažnyčia klausosi per tuos pakrikštytuosius, kurie veikia ne savo, bet bendruomenės vardu.

e) Per sinodinį procesą Bažnyčia susidūrė su daugybe žmonių ir grupių, prašančių išklausymo ir palydėjimo. Pirmiausia paminėtini jauni žmonės, kurių reikalavimas būti išklausytiems ir palydimiems stipriai nuskambėjo jaunimui skirtame sinode (2018 m.) ir šioje asamblėjoje, patvirtinusioje, jog jaunimui būtina teikti pirmenybę.

f) Bažnyčia turi ypač atidžiai ir jautriai įsiklausyti į piktnaudžiavimus išgyvenusiųjų ir tapusių jų aukomis balsą – į nukentėjusius dėl dvasininkų ar bažnytines pareigas einančių asmenų seksualinio, dvasinio, ekonominio, institucinio piktnaudžiavimo, dėl piktnaudžiavimo valdžia ir sąžinės prievartos. Autentiškas klausymasis yra esminis elementas kelyje į išgydymą, atgailą, teisingumą ir susitaikymą.

g) Susirinkimas išreiškia savo artumą ir paramą visiems tiems, kurie gyvena vieni, pasirinkdami likti ištikimi Bažnyčios Tradicijai bei Magisteriumui santuokos ir lytiškumo etikos klausimais, jie šiame mokyme įžvelgia gyvybės versmę. Krikščionių bendruomenės kviečiamos rodyti jiems ypatingą artumą, juos išklausyti ir lydėti jų įsipareigojimo kelyje.

h) Žmonės, kurie įvairiais aspektais jaučiasi nušalinti ar išstumti iš Bažnyčios dėl savo santuokinės padėties, tapatybės ir lytiškumo, taip pat prašo, kad juos išklausytų, lydėtų ir būtų ginamas jų orumas. Asamblėjoje buvo stipriai juntama meilė, gailestingumas ir užuojauta tiems, kurie yra ar jaučiasi Bažnyčios įskaudinti ar apleisti, kurie trokšta vietos, kurią galėtų vadinti „namais“, kur galėtų jaustis  saugūs, būti išklausyti ir gerbiami be teisimo baimės. Išklausymas – būtina keliavimo kartu sąlyga ieškant Dievo valios. Asamblėja dar kartą patvirtino, kad krikščionys turi gerbti kiekvieno asmens orumą.

i) Į Bažnyčią ieškodami išklausymo ir palydėjimo taip pat ateina žmonių, kenčiančių dėl skurdo, atskirties ir marginalizacijos, visuomenėje nenumaldomai didėjant nelygybei. Juos išklausydama Bažnyčia gali pažinti jų požiūrį ir konkrečiai stoti jų pusėn, tačiau pirmiausia gali leistis jų evangelizuojama. Padrąsindami dėkojame ir žmonėms, įsipareigojusiems išklausymu ir palydėjimu tarnauti kaliniams, kuriems ypač reikia patirti gailestingąją Viešpaties meilę ir nesijausti izoliuotiems nuo bendruomenės. Bažnyčios vardu jie įgyvendina Viešpaties žodžius: „buvau kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 36).

j) Daugelis žmonių patiria vienatvės būseną, kuri dažnai artima apleistumui. Seneliai ir ligoniai dažnai visuomenėje būna nematomi. Raginame parapijas ir krikščionių bendruomenes būti arti jų ir juos išklausyti. Gailestingumo darbai, įkvėpti Evangelijos žodžių „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 39), turi didžiulę reikšmę ne tik su jais susijusiems žmonėms, bet ir bendruomenės ryšių puoselėjimui.

k) Bažnyčia nori išklausyti visus, ne tik tuos, kuriuos lengviau pasiekti, kad būtų jų klausomasi. Kai kuriuose regionuose dėl kultūrinių ir socialinių priežasčių tam tikrų grupių atstovams, pavyzdžiui, jaunuoliams, moterims ir mažumų atstovams gali būti sunkiau laisvai reikšti savo nuomonę. Gyvenimo patirtis priespaudos ar diktatūros režimo sąlygomis taip pat menkina pasitikėjimą savimi laisvai reikšti savo nuomonę. Tas pats gali atsitikti, kai krikščionių bendruomenėje valdžios vykdymas tampa ne išlaisvinantis, o veikiau slegiantis.

Svarstytini klausimai

l) Klausymasis reikalauja besąlygiško priėmimo. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti aiškumo perteikiant išganingą Evangelijos žinią, ar pritarti bet kokiai nuomonei ar pozicijai. Viešpats Jėzus atvėrė naujus horizontus tiems, kurie besąlygiškai klausėsi, ir mes esame pašaukti daryti tą patį dalydamiesi Gerąja Naujiena su tais, kuriuos sutinkame.

m) Daugelyje pasaulio vietų bazinės bendruomenės ar mažos krikščionių bendruomenės puoselėja praktiką, kai pakrikštytieji išklausomi arba klausosi vieni kitų. Esame pašaukti stiprinti jų potencialą, taip pat tyrinėti, kaip šią praktiką pritaikyti miestų aplinkai.

Pasiūlymai

n) Ką reikėtų pakeisti, kad tie, kurie jaučiasi atstumti, galėtų patirti svetingesnę Bažnyčią? Išklausymas ir palydėjimas yra ne tik individualios iniciatyvos, bet ir bažnytinio veikimo forma. Todėl juos būtina įtraukti į įprastinį pastoracinį planavimą ir įvairių lygmenų krikščioniškųjų bendruomenių veiklos struktūrą, taip pat pabrėžiant dvasinį palydėjimą. Sinodinė Bažnyčia turi būti klausanti Bažnyčia, ir šis įsipareigojimas privalo virsti konkrečiais veiksmais.

o) Šio darbo Bažnyčia nepradeda nuo nulio, ji jau turi daugybę institucijų bei struktūrų, atliekančių šią vertingą užduotį. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie plačiai išsišakojusią Caritas, taip pat daugybės kitų vienuolijų bei pasauliečių draugijų įsteigtų organizacijų vykdomą veiklą išklausant ir palydint vargšus, atstumtuosius, migrantus bei pabėgėlius. Turime stiprinti jų ryšį su vietos Bažnyčios bendruomene, kad ši veikla būtų laikoma visos bendruomenės gyvenimo dalimi, o ne deleguota užduotimi.

p) Žmonėms, įvairiomis formomis atliekantiems išklausymo ir palydėjimo tarnystę, reikia tinkamo ugdymo, atsižvelgiant į tai, su kokiais žmonėmis jiems tenka susidurti; tarnaujantiesiems taip pat būtinas bendruomenės palaikymas. Savo ruožtu bendruomenės turėtų visiškai suvokti šios jų vardu vykdomos tarnystės vertę ir gebėti priimti išklausymo vaisius. Siekdami šiai tarnystei suteikti daugiau reikšmės, siūlome įsteigti krikštu grindžiamą išklausymo ir palydėjimo tarnystę, taikytiną įvairioms aplinkoms. Šios tarnystės vykdymo būdai skatins didesnį bendruomenės įsitraukimą.

q) Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas (SECAM) raginamas siekti teologinės ir pastoracinės įžvalgos dėl poligamijos ir prie tikėjimo artėjančių, poligaminėse sąjungose gyvenančių asmenų palydėjimo.

---

TREČIA TEMA:
Pakrikštytųjų tarnystė ir misija Bažnyčioje bei pasaulyje
(nr. 4, 8 ir 17)

* * *

4. Vargšai, Bažnyčios kelionės svarbieji veikėjai

Sutarimo sritys

a) Vargstantieji Bažnyčios prašo meilės. Meilė suvokiama kaip pagarba, priėmimas ir pripažinimas; neabejotinai svarbi pagalba yra ir maisto, pinigų ar socialinių paslaugų teikimas, tačiau šia pagalba nėra visapusiškai pabrėžiamas asmens orumas. Pagarba ir pripažinimas yra galingos priemonės, padedančios suaktyvinti žmogaus gebėjimus, kad kiekvienas asmuo būtų ir saviugdos subjektas, o ne kitų teikiamos pagalbos objektas.

b) Pirmenybės vargšams teikimas implicitiškai glūdi kristologiniame tikėjime: Jėzus, būdamas neturtingas ir nuolankus, draugavo, vaikščiojo su vargšais, sėdėjo su jais prie vieno stalo ir smerkė skurdo priežastis. Bažnyčiai pasirinkimas pirmenybę teikti vargšams ir atstumtiesiems yra pirmiausia teologinė, o tik po to kultūrinė, sociologinė, politinė ar filosofinė kategorija. Pasak šv. Jono Pauliaus II, Dievas pirmiausia vargšus apdovanoja savo gailestingumu. Ši dieviškoji pirmenybė paveikia visus krikščionis, pašauktus būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).

c) Skurdas nėra tik vienos rūšies. Yra daugybė vargo pavidalų – tarp vargšų yra tokių, kurie neturi būtiniausių dalykų, kad galėtų gyventi orų gyvenimą. Tai migrantai ir pabėgėliai; čiabuvių, pirmykščių tautų žmonės ir afroamerikiečių palikuonys; patiriantieji smurtą bei prievartą, ypač moterys; priklausomybių turintys asmenys; mažumų atstovai, kuriems sistemingai atimama teisė reikšti savo nuomonę; apleisti seneliai; rasizmo, išnaudojimo ir prekybos žmonėmis aukos, ypač nepilnamečiai; išnaudojami darbuotojai; patiriantys ekonominę atskirtį ir kiti periferijų gyventojai. Pažeidžiamiausi iš pažeidžiamiausių, kuriuos reikia nuolat ginti, yra įsčiose esantys negimusieji ir jų motinos. Asamblėja girdi dėl karų ir terorizmo kylantį daugelio šalių „naujųjų vargšų“ šauksmą ir smerkia tai nulėmusias korumpuotas politines ir ekonomines sistemas.

d) Be daugybės materialinio skurdo rūšių, pasaulyje žinomas ir dvasinis skurdas, kuris suprantamas kaip gyvenimo prasmės stoka. Pernelyg didelis rūpinimasis savimi gali vesti į tai, kad kiti laikomi grėsme, ir tai nulemia užsisklendimą individualizme. Kaip jau buvo minėta, jei materialinis skurdas sudaro sąjungą su dvasiniu skurdu, jiedu gali atsiliepti į vienas kito poreikius. Tai yra būdas keliauti drauge, konkrečiai įgyvendinantis sinodinės Bažnyčios perspektyvą ir atskleidžiantis evangelinio palaiminimo „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3) galutinę prasmę.

e) Būti vargšų pusėje taip pat reiškia kartu su jais rūpintis mūsų bendraisiais namais: žemės šauksmas ir vargšų šauksmas yra tas pats šauksmas. Dėl nepakankamos reakcijos į šį šauksmą kilusi ekologinė krizė, ypač klimato kaita, kelia grėsmę žmonijos išlikimui, kaip pabrėžiama apaštališkajame paraginime Laudate Deum, popiežiaus Pranciškaus paskelbtame Sinodo asamblėjos atidarymo proga. Labiausiai nuo klimato kaitos padarinių kenčiančiose šalyse Bažnyčios aiškiai suvokia, kad būtina skubiai keisti kursą, ir tai yra jų indėlis į kitų Bažnyčių kelionę.

f) Bažnyčios įsipareigojimas turi būti nukreiptas į skurdo ir atskirties priežastis. Tai apima veiksmus, kuriais siekiama ginti vargšų ir atstumtųjų teises, ir šiuo tikslu gali prireikti viešai pasmerkti neteisybės apraiškas, vykdomas pavienių asmenų, vyriausybių, įmonių ar visuomenės struktūrų. Todėl labai svarbu klausytis vargstančiųjų reikalavimų ir požiūrio, kad jiems būtų suteikiamas balsas ir būtų kalbama jų žodžiais.

g) Krikščionys privalo įsipareigoti aktyviai dalyvauti kurdami bendrąjį gėrį ir gindami gyvybės orumą, semdamiesi įkvėpimo iš Bažnyčios socialinio mokymo ir veikdami įvairiomis formomis (dalyvaudami pilietinės visuomenės organizacijose, profesinėse sąjungose, liaudies judėjimuose, bazinėse bendruomenėse, politikos srityje ir t. t.). Bažnyčia reiškia didelį dėkingumą už jų veiklą. Bendruomenės remia tuos, kurie darbuojasi šiose srityse tikra meilės ir tarnystės dvasia. Jų veikla prisideda prie Bažnyčios misijos skelbti Evangeliją, tai bendradarbiavimas pasitinkant Dievo karalystę.

h) Vargšuose krikščionių bendruomenė susitinka su Kristaus veidu ir kūnu: būdamas turtingas jis dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Bendruomenė kviečiama ne tik būti arti jų, bet ir mokytis iš jų. Išgyventi sinodą reiškia eiti kartu su Tuo, kuris yra kelias, – taigi sinodinė Bažnyčia turi statyti vargšus į visų savo gyvenimo aspektų centrą: savo kentėjimais jie tiesiogiai pažįsta kenčiantį Kristų (plg. Evangelii gaudium, 198). Vargšai dėl jų gyvenimo panašumo į Viešpaties gyvenimą tampa dovanai gauto išganymo skelbėjais ir Evangelijos džiaugsmo liudytojais.

Svarstytini klausimai

i) Kai kuriose pasaulio dalyse Bažnyčia yra vargstanti, ji yra su vargšais ir dėl vargšų. Kyla nuolatinis pavojus laikyti vargšus bažnytinės artimo meilės „objektais“, gretinant „juos“ su „mumis“ – šio pavojaus reikia rūpestingai vengti. Bažnyčia turi vis labiau statyti vargšus dėmesio centre ir mokytis iš jų.

j) Tiek pranašiškai smerkiant neteisingumo situacijas, tiek darant spaudimą politinių sprendimų priėmėjams pasitelkus diplomatijos formas, dera išlaikyti dinamišką įtampą, idant nenukentėtų skaidrumas ir veiksmingumas. Reikia ypač rūpintis, kad Bažnyčios institucijoms, naudojančioms viešų ar privačių fondų lėšas, nebūtų ribojama laisvė reikšti Evangelijos reikalavimus.

k) Bažnyčia, skatindama integraciją ir pažeidžiamiausių savo ir visuomenės narių dalyvavimą, pasižymi aiškiais veiksmais švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos srityse be jokios diskriminacijos ir nė vieno neatstumdama. Šioje srityje veikiančios organizacijos kviečiamos laikyti savo veiklą krikščionių bendruomenės išraiška ir vengti reikšti artimo meilę beasmeniu būdu. Jos taip pat raginamos užmegzti tarpusavio ryšius ir koordinuoti savo veiklą.

l) Bažnyčia, integraliai liudydama savo nuoseklumą, turi sąžiningai ištirti, kaip ji laikosi teisingumo reikalavimų bažnytinėse institucijose dirbančių žmonių atžvilgiu.

m) Sinodinėje Bažnyčioje solidarumas taip pat reiškiasi keičiantis dovanomis ir dalijantis ištekliais tarp skirtingų regionų vietinių Bažnyčių. Šie santykiai skatina Bažnyčios vienybę ir ryšius tarp krikščionių bendruomenių. Būtina sutelkti dėmesį į sąlygas ir laiduoti, jog atvykstantys padėti dvasininkų stokojančioms Bažnyčioms kunigai būtų ne tik funkcinė priemonė, bet ir juos siunčiančios bei priimančios Bažnyčios augimo šaltinis. Panašiai dera pasirūpinti, kad ekonominė pagalba nevirstų vien socialiniu aprūpinimu, o skatintų tikrą evangelinį solidarumą ir būtų valdoma skaidriai bei patikimai.

Pasiūlymai

n) Bažnyčios socialinis mokymas yra per mažai žinomas išteklius, dera juo vėl naudotis. Vietinės Bažnyčios raginamos ne tik geriau supažindinti su jo turiniu, bet ir perimti šį mokymą praktiškai įgyvendinant jo inspiruotus dalykus.

o) Susitikimų, dalijimosi gyvenimu ir tarnavimo vargšams bei atstumtiesiems patirtis tegul tampa neatsiejama visų krikščioniškųjų bendruomenių siūlomų mokymo kursų dalimi: tai yra tikėjimo reikalavimas, o ne pasirinkimo galimybė. Tai ypač taikytina kandidatams į įšventintąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą.

p) Permąstant diakonato tarnystę, reikėtų ją aiškiau orientuoti į tarnystę vargšams.

q) Bibliniai ir teologiniai integraliosios ekologijos pagrindai turi būti aiškiau ir rūpestingiau integruoti į Bažnyčios mokymą, liturgiją ir praktiką.

* * *

8. Bažnyčia yra misija

Sutarimo sritys

a) Užuot sakę, kad Bažnyčia turi misiją, teigiame, jog Bažnyčia yra misija. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Bažnyčia savo misiją gauna iš Kristaus, Tėvo Pasiųstojo. Bažnyčia, palaikoma ir vedama Šventosios Dvasios, skelbia ir liudija Evangeliją jos nepažįstantiems ar nepriimantiems, teikdama pirmenybę vargšams – ši pirmenybė kyla iš pačios Jėzaus misijos. Taip Bažnyčia padeda ateiti Dievo karalystei, būdama jos „ūglys ir pradžia“ (plg. LG, 5).

b) Įkrikščioninimo sakramentais visiems Jėzaus mokiniams suteikiama atsakomybė už Bažnyčios misiją. Pasauliečiai ir pasaulietės, pašvęstieji vyrai bei moterys ir įšventintieji tarnautojai turi vienodą vertumą. Jie yra gavę skirtingas charizmas bei pašaukimus ir atlieka skirtingus vaidmenis bei funkcijas, visi jie Šventosios Dvasios pašaukti ir maitinami, kad sudarytų vieną kūną Kristuje. Visi mokiniai, visi misionieriai, išgyvenantys gyvybingą brolystę vietinėse bendruomenėse, kur patiria saldų ir guodžiantį evangelizavimo džiaugsmą. Bendros atsakomybės įgyvendinimas visais Bažnyčios lygmenimis yra esminis sinodiškumo reikalavimas. Kiekvienas krikščionis yra misija šiame pasaulyje.

c) Šeima yra kiekvienos krikščionių bendruomenės pagrindas. Tėvai, seneliai ir visi, kurie gyvendami šeimoje dalijasi savo tikėjimu, yra pirmieji misionieriai. Šeima, kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė, yra privilegijuota tikėjimo ir krikščioniškosios praktikos ugdymo vieta; šeimai reikia ypatingos krikščionių bendruomenės pagalbos. Parama būtina tėvams, kuriems su šeimos gyvenimo reikalavimais tenka derinti darbą, taip pat atliekamą ir Bažnyčios bendruomenėje, ir tarnystę jos misijai.

d) Kadangi misija yra visą Bažnyčią apimanti malonė, tikintieji pasauliečiai gyvybiškai svarbiu būdu prisideda prie jos įgyvendinimo visose srityse ir paprastose kasdienėse situacijose. Būtent jie atskleidžia Bažnyčios prezenciją ir skelbia Evangeliją didžiulę įtaką visame pasaulyje darančioje skaitmeninės aplinkos kultūroje, jaunimo kultūroje, darbo, ekonomikos ir politikos, meno ir kultūros, mokslo tyrimų, švietimo bei ugdymo srityse, rūpindamiesi mūsų bendraisiais namais, o ypač dalyvaudami viešajame gyvenime. Pasauliečiai visur, kad ir kur būtų, kviečiami liudyti Jėzų Kristų kasdieniame gyvenime ir aiškiai dalytis savo tikėjimu su kitais. Ypač jaunuoliai su savo dovanomis ir žmogiškuoju trapumu, ugdydami draugystę su Jėzumi, tampa Evangelijos apaštalai tarp savo bendraamžių.

e) Tikintieji pasauliečiai taip pat vis dažniau dalyvauja ir aktyviai tarnauja krikščionių bendruomenėse. Daugelis jų suburia sielovados bendruomenes ir būna jų animatoriais, dirba tikybos mokytojais, tarnauja kaip teologai ir ugdytojai, dvasiniai animatoriai ir katechetai, dalyvauja įvairių institucijų veikloje parapijų ar vyskupijų lygmeniu. Daugelyje regionų krikščionių bendruomenių gyvenimas ir Bažnyčios misija priklauso nuo katechetų. Be to, pasauliečiai tarnauja apsaugos ir administravimo srityje. Bažnyčios misijai būtinas pasauliečių indėlis, todėl dera pasirūpinti, kad jie įgytų reikiamų kompetencijų.

f) Pasauliečių charizmos su visa jų įvairove yra Šventosios Dvasios dovanos Bažnyčiai – jas būtina atskleisti, pripažinti ir visapusiškai vertinti. Kai kuriomis aplinkybėmis pasauliečiai gali būti kviečiami kompensuoti kunigų trūkumą, tačiau tuomet iškyla pavojus susiaurinti jų apaštalavimo pasaulietinį pobūdį. Kitais atvejais gali atsitikti taip, kad visą darbą atliks kunigai, o pasauliečių charizmos bei tarnystės bus ignoruojamos arba nuvertinamos. Asamblėjoje taip pat buvo pabrėžtas pasauliečių „klerikalizavimo“ pavojus sukuriant savotišką pasauliečių elitą, kuris įtvirtina nelygybę ir susiskaldymą Dievo tautoje.

g) Misijos ad gentes praktika abipusiai praturtina Bažnyčias, nes ji apima ne tik misionierius, bet ir visą bendruomenę, kuri yra skatinama melstis, dalytis gėrybėmis ir liudyti. Šio įsipareigojimo neturėtų atsisakyti net stokojančios dvasininkų Bažnyčios, o tos, kuriose labiau skleidžiasi pašaukimai į įšventinamąją tarnystę, pagal tikrą evangelinę logiką gali atsiverti pastoraciniam bendradarbiavimui. Visi misionieriai – pasauliečiai ir pasaulietės, pašvęstieji ir pašvęstosios, diakonai ir kunigai, ypač misijų institutų nariai ir Fidei donum misionieriai – dėl savo pašaukimo yra svarbūs pažinimo ryšių ir keitimosi dovanomis kūrėjai.

h) Bažnyčios misiją nuolat atnaujina ir maitina Eucharistijos šventimas, ypač kai pabrėžiamas jos bendruomeninis ir misionieriškas pobūdis.

Svarstytini klausimai

i) Reikia giliau teologiškai studijuoti charizmų ir tarnysčių sąryšį misionieriškoje perspektyvoje.

j) Vatikano II Susirinkime ir vėlesniame Magisteriume pasauliečių misija pristatoma laikinosios arba pasaulietinės tikrovės pašventinimo požiūriu. Tačiau konkrečioje pastoracinėje praktikoje parapijos, vyskupijos, o pastaruoju metu ir visuotinės Bažnyčios lygmeniu pasauliečiams vis dažniau patikimos užduotys ir tarnystės pačioje Bažnyčioje. Teologiniai apmąstymai ir kanoninės nuostatos turi būti suderintos su šiais svarbiais pokyčiais ir stengiamasi išvengti dualizmo, kuris galėtų pakenkti vieningam Bažnyčios misijos suvokimui.

k) Skatindami visų pakrikštytųjų bendrą atsakomybę už misiją, pripažįstame neįgaliųjų galimybes apaštalauti. Norime įvertinti jų indėlį į evangelizaciją, jis kyla iš didžiulio jų atsinešamo žmogiškumo turto. Pripažįstame jų išgyventas kančias, marginalizaciją, diskriminaciją, kuri kartais patiriama net pačioje krikščionių bendruomenėje. 

l) Pastoracinės struktūros turi būti pertvarkytos taip, kad padėtų bendruomenėms išryškinti, atpažinti ir gaivinti pasauliečių charizmas bei tarnystes, įtraukiant jas į sinodinės Bažnyčios misionierišką dinamiką. Vadovaujamos savo ganytojų, bendruomenės galės siųsti žmones į misiją ir palaikyti pasiųstuosius. Taip šios struktūros pirmiausia tarnaus misijai, kurią tikintieji vykdo visuomenėje, šeimoje ir profesiniame gyvenime, užuot sutelkusios dėmesį tik į vidaus dalykus ar organizacinius rūpesčius.

m) Dokumente Instrumentum laboris vartojama frazė „Bažnyčia, kurioje visi tarnauja“ gali būti klaidingai interpretuojama. Reikėtų išsamiau pagrįsti šio pasakymo reikšmę, kad būtų pašalintos dviprasmybės.

Pasiūlymai

n) Reikia daugiau kūrybiškumo steigiant vietinių Bažnyčių poreikius atitinkančias tarnystes, ypač įtraukiant jaunimą. Galima pasvarstyti apie įsteigtos skaitovo tarnystės užduočių tolesnę plėtotę – jos jau šiandien neapsiriboja vien per liturgiją atliekamu vaidmeniu. Taip būtų galima įsteigti tikrą Dievo žodžio tarnystę, kuri atitinkamomis aplinkybėmis galėtų apimti ir pamokslavimą. Taip pat reikėtų ištirti galimybę įvesti tarnystę, skirtą sutuoktinių poroms, įsipareigojusioms remti šeimos gyvenimą ir lydėti tuos, kurie rengiasi Santuokos sakramentui.

o) Vietinės Bažnyčios kviečiamos ieškoti formų ir progų bendruomenę praturtinančias charizmas bei tarnystes išryškinti taip, kad jos sulauktų bendruomeninio pripažinimo. Tokia proga galėtų būti pastoracinio įgaliojimo suteikimas, palydimas liturginiu šventimu.

* * *

17. Misija skaitmeninėje aplinkoje

Sutarimo sritys

a) Skaitmeninė kultūra iš esmės keičia mūsų tikrovės suvokimą ir santykį su savimi, vienas su kitu, aplinka ir net su Dievu. Skaitmeninė aplinka keičia mūsų mokymosi procesus, laiko, erdvės, kūno, tarpasmeninių santykių suvokimą ir visą mūsų mąstymo būdą. Dualizmas tarp realaus ir virtualaus pasaulio adekvačiai nenusako mūsų, ypač jauniausių, vadinamųjų „skaitmeninio pasaulio vaikų“ (digital natives), tikrovės bei patirties.

b) Todėl skaitmeninė kultūra yra ne tiek atskira misijos sritis, kiek veikiau Bažnyčios liudijimo šiuolaikinėje kultūroje esminis aspektas. Todėl ji ypač reikšminga sinodinėje Bažnyčioje.

c) Misionieriai visada kartu su Kristumi leisdavosi į naujus horizontus, vedami ir skatinami Dvasios veikimo. Šiandien mums tenka pasiekti žmones dabartinės kultūros erdvėse, kur jie ieško prasmės ir meilės, taip pat per mobiliuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius.

d) Negalime evangelizuoti skaitmeninės kultūros, prieš tai jos neperpratę. Jaunimas, tarp jų ir seminaristai, jauni kunigai, pašvęstieji vyrai bei moterys, kurie dažnai šioje srityje turi didesnę tiesioginę patirtį, geriausiai tinka vykdyti Bažnyčios misiją skaitmeninėje aplinkoje ir lydėti kitus bendruomenės narius, taip pat ir ganytojus, bei supažindinti su jos dinamika.

e) Sinodo procese vykdytos skaitmeninio sinodo iniciatyvos (projektas „Bažnyčia klausosi tavęs“) parodo skaitmeninės aplinkos potencialą misionieriškoje perspektyvoje, rodo į tai įsitraukusių žmonių kūrybiškumą bei dosnumą, taip pat atskleidžia, kaip svarbu jiems siūlyti ugdymą, palydėjimą, tarpusavio diskusijų bei bendradarbiavimo galimybes.

Svarstytini klausimai

f) Internetas vis labiau veikia vaikų ir šeimų gyvenime. Nors jis turi didelį potencialą pagerinti mūsų gyvenimą, taip pat gali pakenkti ar sužeisti, pavyzdžiui, per patyčias, dezinformaciją, seksualinį išnaudojimą ar priklausomybę. Būtina skubiai apmąstyti, kaip krikščionių bendruomenė gali padėti šeimoms užtikrinti, kad internetinė erdvė būtų ne tik saugi, bet ir dvasiškai gaivinanti.

g) Yra daug vertingų ir naudingų su Bažnyčia susijusių internetinių iniciatyvų, pateikiančių puikią katechezę ir tikėjimą ugdančią medžiagą. Deja, taip pat yra svetainių, kuriose su tikėjimu susijusios temos nagrinėjamos paviršutiniškai, poliarizuotai ir net su neapykanta. Mes, kaip Bažnyčia ir kaip atskiri skaitmeniniai misionieriai, privalome savęs klausti: kaip užtikrinti, kad mūsų dalyvavimas internete būtų ugdanti patirtis tiems, su kuriais bendraujame.

h) Internetinės apaštalavimo iniciatyvos savo pasiekiamumu ir aprėptimi pranoksta tradiciškai suvokiamas teritorines ribas. Dėl to kyla svarbių klausimų, kaip jos gali būti reguliuojamos ir kuri bažnytinė institucija turėtų būti atsakinga už jų priežiūrą.

i) Taip pat turime apsvarstyti, kokį poveikį naujosios skaitmeninės misijų erdvės turi esamų parapijų ir vyskupijų struktūrų atnaujinimui. Kaip vis labiau skaitmenizuojamame pasaulyje galime išlaisvinti energiją naujoms misijos vykdymo formoms vengiant pavojaus būti įkalintiems esamos padėties išsaugojimo logikos.

j) COVID-19 pandemija paskatino kūrybingas pastoracines iniciatyvas internete, jos sumažino izoliacijos ir vienatvės poveikį, patiriamą ypač vyresnio amžiaus ir pažeidžiamų bendruomenės narių. Katalikiškosios švietimo įstaigos taip pat veiksmingai naudojosi internetinėmis platformomis, karantino sąlygomis pateikdamos ugdomąją medžiagą ir katechezes. Turime įvertinti, ko ši patirtis mus išmokė ir kokią tvarią naudą ji galėtų duoti Bažnyčios misijai skaitmeninėje aplinkoje.

k) Daugelis jaunų grožio ieškančių žmonių paliko fizines Bažnyčios erdves, į kurias mes bandome juos pakviesti, o renkasi internetinę terpę. Tai reiškia, kad reikia ieškoti naujų būdų, kaip juos įtraukti ir pasiūlyti jiems ugdymą bei katechezę. Šią temą būtina apsvarstyti pastoraciniu požiūriu. 

Pasiūlymai

l) Siūlome, kad Bažnyčios pripažintų, ugdytų ir lydėtų jau besidarbuojančius skaitmeninius misionierius, taip pat pasirūpintų, kad jiems būtų lengviau užmegzti tarpusavio ryšius.

m) Svarbu kurti nuomonės formuotojų bendradarbiavimo tinklus, kuriuose dalyvautų kitų religijų išpažinėjai arba jokio tikėjimo neišpažįstantys žmonės, jungiami bendrų tikslų skatinti žmogaus asmens orumą, teisingumą ir rūpinimąsi bendrais namais.