Kardinolas Christoph Schönborn / Jan-Heiner Tück
„PARODYK MAN SAVO KELIUS, VIEŠPATIE“
Kardinolas Christophas Schönbornas apie sinodiškumo pagrindus, galimybes ir pavojus.
Pokalbis su Jan-Heineriu Tücku
@ LVK vertimas, 2022. Iš vokiečių kalbos vertė G. Žukas. Paskelbta: 2022-08-29.
Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas gali pasigirti didele sinodine patirtimi. Dar popiežiaujant Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI dalyvavo Vyskupų sinoduose. 2014–2015 m. Sinode santuokos ir šeimos klausimais sėkmingai ėjo tarpininko pareigas. Jis yra Sinodo tarybos išrinktasis narys ir kaip toks dalyvauja rengiant 2021 m. spalį vyskupijų lygmeniu prasidėjusį pasaulinės Bažnyčios sinodinį procesą. Pokalbyje su COMMUNIO kardinolas samprotauja apie teologinius sinodiškumo pagrindus ir pirmąkart viešai išsako nuomonę apie Sinodinį kelią Vokietijoje. Sykiu jis ragina bažnytinės reformos klausimus aiškiau atsieti nuo piktnaudžiavimo skandalų įveikos bei primena apie sinodiškumo gilų diachroninį matmenį.
Jan-Heineris Tückas: Šiuo metu vyksta Sinodinis kelias Vokietijoje ir popiežiaus Pranciškaus pradėtas sinodinis pasaulinės Bažnyčios procesas. Visų lūpose „sinodiškumo“ sąvoka, tačiau ne visi ją vienodai supranta. Ortodoksinėse Bažnyčiose ji suprantama kitaip nei reformacinėse. Kaip pirmiausiai iš esmės apibrėžtumėte tai, kas yra „sinodiškumas“?
Kardinolas Christophas Schönbornas: Pagrindinę mintį apie sindodiškumą norėčiau susieti su dviem citatomis iš psalmių. Viena citata yra iš Didžiojo ketvirtadienio laudes. Tai – 81-oji psalmė, joje sakoma: „Bet mano tauta nenorėjo manęs klausyti; Izraelis nenorėjo man paklusti. Užtat leidau jiems sekti savo užkietėjusią širdį ir elgtis pagal savo užmačias. O, kad mano tauta manęs klausytų, kad Izraelis eitų mano keliais! Tučtuojau nugalėčiau jų priešus, prieš jų engėjus kaskart ranką pakelčiau“ (Ps 81, 12–15). Antroji citata yra iš 25-osios psalmės: „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų“ (Ps 25, 4). Ką reiškia sinodiškumas, norėčiau parodyti šiomis abiejų psalmių eilutėmis. „Parodyk man savo kelius, Viešpatie.“ Šį prašymą norėčiau susieti su Bažnyčia. Tasai „aš“, apie kurį čia kalbama, yra Dievo tauta, Bažnyčios „mes“. Jis prašo Viešpaties: „Parodyk man savo kelius, mokyk mane savo takų.“ Šioje ištaroje sujungti keli esminiai sinodiškumo elementai. Pirmiausiai kreipiamasi į Viešpatį. Tai į Viešpatį kreipiamas prašymas. Ir jis čia svarbiausias. Sinodiškumas prasmingas gali būti tik tada, kai keliu žengiama su Viešpačiu. „Parodyk, Viešpatie...“
Ši iš-centrinė kryptis į Viešpatį man atrodo svarbi, nes padeda pralaužti į save nukreiptus diskursus apie reformas. Juk Bažnyčia gyvena remdamasi Kristumi ir tiesdamasi į jį, jis yra centras ir orientyras...
Schönbornas: Taip – ir kreipimesi į Viešpatį glūdi dar vienas elementas. Mes visko nežinome. Mes ieškome. Ieškome kelių ir prašome Viešpaties: parodyk mums, ne tik man asmeniškai, bet mums kaip bendruomenei savo kelius. Kalbama ne apie mūsų kelius, bet apie jo kelius. Įdomu ir tai, jog čia pavartota daugiskaita: „kelius“. Kalbama ne apie vieną visiems vienodai nurodomą kelią, bet apie „jo kelius“. Tad sinodiškumas pirmučiausiai yra prašymas Viešpačiui parodyti savo kelius. Kiti keliai atmetami, kalbama apie atpažinimo procesus. Biblijoje vienoje vietoje sakoma: „Mano mintys – ne jūsų mintys, mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55, 8). Tad būtina atpažinti, kas yra jo mintys, kas yra jo keliai. Petrui, norinčiam jį sulaikyti nuo kančios kelio, Jėzus sako: „Mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). Tad esmingai svarbu sinodiškumą suvokti kaip dvasinį ieškojimo, meldimo ir prašymo kelią, kaip atpažinimo procesą. Ir tai daryti kartu. Synodos yra bendras kelias. O tai reiškia, jog jis yra ir dvasinis, ir į veiksmą orientuotas kelias. Juk kalbama apie mūsų ėjimą tais keliais. Prašome jo parodyti juos mums, kad ir mes jais galėtume eiti ir kad keliai, kuriais einame, nebūtų klystkeliai ar akligatviai, kad jie būtų ne mūsų keliai, bet jo keliai. Anot 81-osios psalmės, „o, kad mano tauta manęs klausytų, tučtuojau vesčiau ją savo keliais!“ Mano akimis, šitai ir yra biblinis pagrindas to, kas yra sinodiškumas.
Negana biblinių prieigų, „sinodiškumas“ Bažnyčios gyvenime vėl reikšmingesnis tapo Vatikano II Susirinkimo dėka. 1965 m. popiežius Paulius VI kaip patariamąją instituciją įsteigė Vyskupų sinodą. Popiežius Pranciškus enciklikoje Evangelii gaudium irgi pabrėžia norįs stiprinti sinodinius elementus kaip „išganingą decentralizaciją“. Iš Susirinkimo pagrindinių ekleziologinių sąvokų jis pirmiausiai pabrėžia Bažnyčią kaip keliaujančią Dievo tautą. Tačiau Susirinkimas apie Bažnyčią kalba ir kaip apie išganymo sakramentą, Kristaus Kūną ir communio, grįstą paties Dievo trejybine esme. Kaip, atsižvelgdamas į tai, išsamiau bendrais bruožais nusakytumėte sinodinio elemento reikšmę šiandienei Bažnyčiai?
Schönbornas: Sinodiškumo šaknijimąsi norėčiau teologiškai pagilinti artindamasis iš dviejų pusių. Greta šaknijimosi Trejybėje regiu nuo to priklausomą šaknijimąsi kūrinijos teologijoje. Juk Bažnyčia yra plebs a trinitate unita, tauta, suvienyta trivienio Dievo. Bažnyčia šaknijasi gyvojo Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – syn. Šis Tėvo ir Sūnaus syn su Šventąja Dvasia pagrindžia mūsąjį Dievo ir žmogaus paveikslą ir per tai taip pat mūsąją Bažnyčios sampratą. Man įdomu tai, kad šiam trejybiniam šaknijimuisi būdingi du aspektai, praktiniu matmeniu svarbūs sinodiniam procesui. Pirmasis yra homoousios, trijų dieviškųjų Asmenų vienesmiškumas, vienatinis Dievas yra trijų Asmenų bendrystė. Antruoju aspektu įvardytina, pasak graikiškųjų tėvų, taxis. Tai reiškia, jog egzistuoja šventoji pirmapradė tvarka, hierarchija. Sūnus nėra Tėvas. Sūnus yra pagimdytas, bet ne sukurtas, vienesmis su Tėvu. Tačiau egzistuoja tokia taxis, tokia šventoji pirmapradė tvarka, kad Toledo sinodai apie Tėvą kalba kaip apie fons et origo totius divinitatis, vadinasi, jis yra „visos dievystės versmė ir ištaka“ (plg. DH 490 ir 525). Sūnus yra vienesmis su Tėvu, bet ne Tėvas, o Šventoji Dvasia yra tam tikru būdu syn, Tėvo ir Sūnaus bendrystė kaip Asmuo. Tai reiškia, kad sinodiškumas ir hierarchija nėra priešybės. Dievo vidaus taxis, vienesmiškumo tvarką, perversti į žmogišką sinodiškumo pavidalą, žinoma, nėra išsyk savaime suprantamas dalykas. Nepaisant viso panašumo, iš akių čia būtina neišleisti didesniojo nepanašumo analogijos (plg. DH 806), tačiau šis šventosios tvarkos, Dievo vidinio gyvenimo taxis, syn Dievo kūriniuose vis dėlto atsispindi. Manau, jog svarbi tema būtų šią trejybinę sinodiškumo ištaką išsamiau apmąstyti.
Tokiu apmąstymu abu – vienesmiškumo ir šventosios tvarkos pasiūlyta prasme – momentai turėtų būti su sinodiškumu susieti taip, kad visų tikinčiųjų bendroji kunigystė būtų bažnytinės bendrystės pagrindas, o hierarchinis suskirstymas į tarnystes bei tarnybas – Bažnyčios tvarka. Padaryti tai iš naujo įtikimu dalyku būtų iš tiesų svarbu, nes įtarinėjama, jog ekleziologiniu kalbėjimu apie communio hierarchica prisidedama prie bendravimo iškraipymų galios santykių linkme... Tačiau Jūs dar minėjote ir apie sinodiškumo šaknijimąsi kūrinijos teologijoje.
Schönbornas: Mano akimis, čia būtų pravartu šiek tiek pasidomėti naujausiais evoliucijos tyrimais. Nesu, žinoma, specialistas, tačiau esu girdėjęs šioje srityje iškilių balsų, aiškiai sakančių, jog evoliucijoje syn yra stipresnis nei priešprieša. Pirmiausiai paminėčiau didį Bazelio biologą Adolfą Portmanną, visada aiškiai pabrėždavusį: taip, gamtoje esama konkurencijos, esama survival of the fittest. Tačiau tikrasis gyvybės vystymosi variklis yra bendrabūvis, papildomumas, sinergija, buvimas-stipriam-drauge. Dar vienas autorius, kurį pažįstu asmeniškai, yra Martinas Nowakas, evoliucijos tyrinėtojas Jeilio universitete. Jis parašė knygą „Kooperatyvusis protas“. Pagrindinė mintis nurodoma jau pavadinimu. Gausybe pavyzdžių bei tyrimų rezultatų Nowakas atskleidžia, kad tikrasis evoliucinės pažangos modelis yra bendradarbiavimas, sinergetiškumas. Bet jei syn išryškėja jau gamtos evoliucijos istorijoje, tai šitai atspindi tai, kas galiausiai yra paties Kūrėjo, trejybinio Dievo pagrindas. Kai Jėzus sako: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17), tai reiškia, jog ši sinergija reiškiasi ligi pat paprasčiausių gamtos formų.
Ar galėtume tai, ką Nowakas vadina „kooperatyviuoju protu“, susieti su konkrečiais visuomeniniais ir bažnytiniais procesais?
Schönbornas: Visuomenės atžvilgiu kaip pavyzdį iš Austrijos istorijos norėčiau pateikti socialinę partnerystę. Po Antrojo pasaulinio karo Austrija ekonomiškai stipri – ir su aukštu socialiniu standartu – vėl tapo todėl, kad pagrindinis modelis buvo socialinė partnerystė, t. y. todėl, kad tie, kurie, taip sakant, iš prigimties stovi vienas kitam priešpriešiais, būtent verslininkai ir darbuotojai, kelią iš skausmingų tarpukario, pilietinio karo, nacių laikotarpio bei Antrojo pasaulinio karo patirčių surado po Antrojo pasaulinio karo tardami: turime eiti kitu keliu, socialinės partnerystės keliu. Šitai lėmė, kad per 75 metus nuo Antrojo pasaulinio karo Austrijoje praktiškai nebuvo streikų ir kad kaskart būdavo surandamas būdas, kaip socialines įtampas drauge spręsti diskutuojant tol, kol pagaliau pasiekiamas didžiausias galimas sutarimas. Tai, mano galva, yra svarbu ir bažnytiniam sinodiškumo supratimui. Sinodiškumas kaip sėkmingas kūrinijos bei visuomenės modelis, galiausiai įsišaknijęs pačiame Dieve, kreipia į sutarimą, į unaminitas. Popiežiaus Pranciškaus nuolat kartojama mintis, jog sinodiškumas nėra bažnytinis parlamentas, kur pirmiausiai svarbu daugumos sudarymas, ginčai tarp partijų, yra giliai pagrįsta. Kalbama apie didžiausią galimą sutarimą.
Kritika dėl sinodiškumo ir parlamentiškumo painiojimo teikia dingstį po šių minčių apie pagrindus mesti žvilgsnį į Sinodinį kelią Vokietijoje. Kai kas tikriausiai pasakytų, jog šitie pagrindai yra gražu ir gerai, bet jais linkstama teologiškai pakilti virš aštrių konfliktų ar dvasiškai imunizuoti jų atžvilgiu. Juk dėmesio centre – dvigubas skandalas: viena vertus, dvasininkai seksualiai ir dvasiškai piktnaudžiavo, kita vertus, šie nusikaltimai bažnytinės vadovybės būdavo sistemingai dangstomi. Būtent tai ir yra Sinodinio kelio Vokietijoje, būtent „kooperatyviojo proto“ dvasia ieškančio sprendimų, išeities taškas. Kaip įvertintumėte tokį atsparos tašką? Ar jis pakankamai atitinka iš-centrinę kryptį, Viešpaties kelių paieška siekiant atnaujinti Bažnyčią?
Schönbornas: Biblinių, teologinių ar visuomeninių sinodiškumo pagrindų ieškojimas nėra perviršinis darbas. Nuo pagrindų klausimų esmingai priklauso, ar sinodinis procesas bus sėkmingas. Mano nuomone, pirmiausiai būtina išsiaiškinti išankstinius ekleziologinius klausimus. Popiežiaus Pranciškaus požiūriu sinodiškumo tema labai artimai susijusi su communio tema ir sensus fidelium, Dievo tautos tikėjimo jausmo, tema. Šias temas labai įspūdingai išplėtojo Vatikano II Susirinkimas. Ir todėl apie sinodiškumą prasmingai kalbėti galima tiktai turint priešais akis šiuos teologinius pagrindus. Šitai įtikinamai padarė Tarptautinė teologų komisija dokumente apie sinodiškumą Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Kalbėti apie vokiečių ar ir tarptautinę diskusiją paliekant šiuos pagrindus nuošalyje nėra prasmės. Magna charta Bažnyčios keliui naujajame tūkstantmetyje yra Bažnyčios konstitucija Lumen gentium. Ten pirmiausiai kalbama apie Bažnyčios slėpinį. Ir čia turiu aiškiai pasakyti, jog vien pragmatiškai orientuotas ar sociologiškai vykdomas mėginimas išspręsti sinodines problemas tiesiog paprasčiausiai žlugs. Remiantis Vatikano II Susirinkimu, dėmesio centre atsiduria pagrindinis Bažnyčios pavidalas, o tai yra Bažnyčia kaip išganymo sakramentas, kaip jungties su Dievu ir visų žmonių vienybės ženklas ir įrankis – signum et instrumentum (LG, 1). Prie to šliejasi Dievo tauta su visų pakrikštytųjų vienodu orumu (LG, 2 sk.) ir visų bendru pašaukimu į šventumą – tema, kuri Susirinkimo recepcijoje pastaraisiais metais buvo šiek tiek apleista (plg. LG, 5 sk.). O man visada svarbus yra ir Lumen gentium 7-asis skyrius, Dievo tautos eschatologinis pobūdis...
Bažnyčios eschatologinio laikinumo priminimas suteiktų potencialo ir reformoms...
Schönbornas: Žinoma, tačiau tam, kuris sako, jog tokių pamatinių klausimų aptarimas yra teologinė dūmų uždanga ar dvasinė imunizacija nuo konkrečių problemų, turiu ryžtingai paprieštarauti: nekreipti dėmesio į šiuos teologinius pagrindus reikštų nuošalyje palikti ir realų žmogų bei realias dramas, įskaitant ir piktnaudžiavimo temą. Kalbama apie Bažnyčią, suaugusią, kaip sakoma LG 8, iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens. Kalbama apie Bažnyčią, sudarytą ir sušauktą iš nusidėjėlių, tačiau ji sykiu yra ir vienatinė, šventa Bažnyčia. Kas atsisako tokių pastangų tikėjimui apmąstyti, tas pasieks vien iškreiptų rezultatų. Niekada neužmiršiu vieno ortodoksų vienuolio paskaitos per savo studijas Prancūzijoje. Savo pranešimą jis pradėjo žodžiais: „Kalbėsiu jums apie slėpinį, t. y. apie tikrovę.“ Kai Vokietijos trečiajame sinodiniame susirinkime balsuota dėl klausimo, ar diskutuoti dėl to, ar ateityje apskritai reikėtų šventimais suteikiamos tarnybos, ir į tai atsakyta 95 balsais „taip“ ir 94 balsais „ne“, tai čia suklysta. Tiesiai šviesiai. Mat tokio klausimo sinodiškai aptarinėti negalima. Čia turėjo įsikišti prezidiumas. Šitai nėra aptarinėtina tema. Yra nuorodų, giliausiai įsišaknijusių Biblijoje ir Bažnyčios tradicijoje. Tik įsivaizduokime, ar įmanomos diskusijos judaizme nekreipiant dėmesio į Torą. Lygiai taip neįmanoma įsivaizduoti sinodinio kelio nekreipiant dėmesio į depositum fidei. Tai – nebe sinodiškumas, tai – kitas kelias, bet tikrai ne sinodiškumas Bažnyčios dvasia.
Vokietijos diskusijų kontekste problema šiuo metu laikoma galios koncentracija vyskupo tarnyboje ir skaidrumo bei kontrolės stygius vykdant galią. Ir čia, mano galva, užkabinamas dar vienas Bažnyčios matmuo, būtent vyskupystės sąranga, plėtojama Lumen gentium trečiajame skyriuje. Dabar gi monistinė valdžios koncentracija vyskupo tarnyboje panaikintina valdžios padalijimu ir pasauliečiu dalyvavimu. Konkrečiai kalbant, prie vyskupo kaip vietinės Bažnyčios vadovo įsteigtina sinodinė taryba, kuri ne tik patarinėtų, bet ir drauge spręstų. Kadangi suvokiama, jog čia nukrypstama nuo Susirinkimo bei bažnytinės teisės, sugalvota „savanoriško savęs susaistymo“ formulė. Vyskupai turėtų savo noru susisaistyti su sinodinių tarybų balsų dauguma priimamais nutarimais. Toks žingsnis gan reikšmingas. Kaip Jūs tai vertinate?
Schönbornas: Čia vis dėlto norėčiau grįžti prie šios krizės pagrindinio išeities taško. Tai – piktnaudžiavimo tema. Mane šiek tiek stebina, kad nuo piktnaudžiavimo temos taip greitai pereinama prie Bažnyčios sąrangos klausimų, nes tokia sąsaja toli gražu neapmąstyta ir neišryškinta. Ar iš tiesų yra tiesioginis ryšys, jog piktnaudžiavimai Bažnyčioje įvyko dėl to, kad valdžia nebuvo padalyta taip, kaip demokratinėse teisinėse valstybėse? Aš tuo abejoju. Austrijoje mums teko daug anksčiau imtis piktnaudžiavimo temos. Pirmą kartą tada, kai masiškai ir intensyviai priekaištai dėl piktnaudžiavimo imti kelti mano pirmtakui kardinolui Hansui Hermannui Groeriui. Tai nutiko 1995-aisiais – tikras skandalas. Kardinolas Groeris turėjo atsistatydinti, nes priekaištai pasitvirtino, aš tapau koadjutoriumi ir paskui jo įpėdiniu. Ir jau 1996-aisiais – daugiausiai mano tuometinio generalvikaro Helmuto Schüllerio pastangomis – suformavome vokiečių kalbos erdvėje pirmą ombudsmeno tarnybą. Į šią tarnybą skiriama nepriklausomai nuo Bažnyčios, tačiau Bažnyčia ją finansuoja. Ji suteikė nukentėjusiesiems galimybę kreiptis – ir jų pretenzijos kunigams ar Bažnyčios darbuotojams tiriamos kompetentingų, nepriklausomų asmenų. Tokios nepriklausomos ombudsmeno tarnybos vėliau buvo suformuotos visose vyskupijose ir šiandien jau yra standartas. Antras žingsnis buvo mano 2010 m. Austrijos vyriausybei pateiktas pasiūlymas sudaryti nepriklausomą valstybinę komisiją, kurios sprendimams Bažnyčia paklustų. Deja, anuometinė vyriausybė į pasiūlymą neatsiliepė.
Šiandien spėju, jog pasiūlymas buvo atmestas todėl, kad tada komisija būtų turėjusi tirti viską, – ne tik Bažnyčią, bet ir valstybines įstaigas, sporto susivienijimus, švietimo institucijas ir t. t. Po to mėginome sudaryti nepriklausomą ekspertų komisiją. Austrijoje labai pripažįstamos asmenybės, ponios Waltraud Klasnic, Štirijos vyriausybės buvusios vadovės, pasiteiravau, ar ji sutiktų sudaryti tokią komisiją. Ji buvo tam pasirengusi, ir taip atsirado nepriklausoma aukų apsaugos advokatūra. Ji funkcionuoja ligi šiol ir nuo 2010 m. yra nuo Bažnyčios nepriklausoma tarnyba, į kurią gali kreiptis visi, kurie nori reikšti pretenzijas dėl piktnaudžiavimo. Ši aukų apsaugos advokatūra įsteigta nepriklausomai nuo Bažnyčios. Ją sudaro iškilios asmenybės iš psichiatrijos, psichoterapijos, teisės ir t. t. sričių. Ir tada tapo įmanoma tai, kas labai įspūdinga. Mėginant įveikti bei apriboti piktnaudžiavimus, tokios nepriklausomos komisijos pagal bažnytinės nepriklausomos aukų apsaugos advokatūros modelį pamažu atsirado visose Austrijos federacinėse žemėse ir kitose institucijose, kaip antai sporto įstaigose ir t. t.
Piktnaudžiavimo tema šitaip buvo ir „deklerikalizuota“ (Paul M. Zulehner)...
Schönbornas: Iš tiesų. Vėliau taip pat įsteigėme fondą, aukų apsaugos fondą, į kurį įmokėjo vyskupijos ir vienuolijos. Visi nepriklausomos aukų apsaugos advokatūros priimami sprendimai dėl žalos atlyginimo bei gydymo būdavo akis į akį perimami ir įvykdomi vyskupijų bei vienuolijų. Šis kelias buvo vienareikšmiškai orientuotas į aukas. Savaime suprantama, klausimas, ar tas ar anas vyskupas, ta ar ana bažnytinė institucija, vienuolija ir t. t. dangstė ar ne, išlieka. Tačiau mums buvo aišku viena: pirmiausiai turi rūpėti nukentėjusieji. Ir manau galįs pasakyti, kad šitaip piktnaudžiavimo tema atsidūrė ten, kur jai ir vieta. Tai – nukentėjusiųjų klausymasis ir rūpinimasis jais. Neapsižiūrėjimo, aplaidumo ir dangstymo klausimas, žinoma, tebėra neatsakytas ir sprendžiamas, tačiau jis nėra pirmaeilis. Ir tai, kad pavyko pasukti šiuo keliu, prisidėjo prie to, jog Austrija tarptautiniu mastu yra viena iš keturių šalių, kuriose piktnaudžiavimo temos imtasi neatidėliojant ir vienareikšmiškai orientuojantis į aukas.
Tai reiškia, kad Austrijoje aiškiai skiriama tarp, viena vertus, piktnaudžiavimo komplekso įveikimo veiksmingais įrankiais, lėmusiais tam tikrą visuomenės ir žiniasklaidos nuraminimą šios slegiančios temos atžvilgiu, ir, kita vertus, diskusijos bažnytinių reformų temomis. Čia dar pridurtina, kad 2011 m. „Klebonų iniciatyva“ (Pfarrerinitiative) paskelbė „Raginimą nepaklusti“ su reikalaujamų reformų katalogu net neužsimindama apie piktnaudžiavimo temą. Tačiau Vokietijoje padėtis yra tokia, jog 2018 m. paskelbus MHG studiją, dėl bažnytinės vadovybės sistemingo nusikaltimų dangstymo vyskupai ir už personalą atsakingieji vyskupijose prarado autoritetą. Todėl Sinodinis kelias irgi nutarė steigti ombudsmeno tarnybą Bažnyčios atsakingųjų asmenų piktnaudžiavimo galia prevencijai bei įveikai ir pasiūlė gerinti teisinę kultūrą. Bet kritika, kad čia, siekdami apsaugoti instituciją, veikė dvasininkų „suokalbiniai vyriški rateliai“, veda prie radikalesnių reikalavimų galvoti apie celibato sušvelninimą, moterų įšventinimą, netgi seksualinės moralės liberalizavimą. O įrankis, kuriuo iš pradžių smarkiai darbuotasi, buvo „nukentėjusiųjų magisteriumo“ sąvoka, kurios dabar atsisakyta.
Schönbornas: Aš tai laikau – galbūt pasakysiu per griežtai – piktnaudžiavimo instrumentalizacija. Bent jau esama tokio pavojaus. Mat čia peiktina elgsena pasitelkiama reikalauti bažnytinės reformos ir bandyti nuspręsti. Tačiau labai abejotina, jog šitaip teisingai elgiamasi piktnaudžiavimo temos ir nukentėjusiųjų atžvilgiu. Tai, kad šie klausimai aptarinėjami, yra atskira tema. Reformų temos jau seniai darbotvarkėje. Tą žino visi. Bet šioms temoms stumti dabar pasitelkti piktnaudžiavimo klausimą laikau klaidingu žingsniu.
Tai kreipia prie struktūrinių reformų ir dvasinio atsinaujinimo santykio. Manau, jog visi sutaria, kad abu momentai susiję. Bet čia, savaime suprantama, pagrindinis klausimas, kam reikia teikti daugiau svorio. Įdomu, kad popiežius Pranciškus iš Bažnyčios Vokietijoje pageidavo atsižvelgti į „pirmenybę evangelizacijai“. Tačiau Sinodinio kelio prezidiumas nusprendė dar vieno sinodinio forumo šiai temai neskirti. Popiežiaus Pranciškaus pradėtas pasaulinės Bažnyčios sinodinis procesas susijęs su trimis pagrindiniais žodžiais – bendryste, dalyvavimu ir misija. Jūs pats esate Sinodinės tarybos, patariančios popiežiui šiame procese, narys. Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai siekiai?
Schönbornas: Akivaizdu, kad Pranciškui labai svarbu, kad vyktų procesai, ne momentiniai susirinkimai, kuriuose gvildenami parengti tekstų projektai ir tada pažymima paukščiuku, jog darbas atliktas. Jis norėtų duoti pradžią procesams. Tačiau kokiems procesams jis norėtų duoti pradžią? Popiežius daug kalba apie vienas kito klausymąsi, apie įsiklausymą į Šventąją Dvasią, taip pat apie klerikalizmą – dalyką, šiek tiek skausmingą daugeliui kunigų. Argi apie kunigo tarnybą jis negalėtų pasakyti ką nors daugiau teigiama, užuot taip pabrėžęs neigiamas puses? Per recollectio Krizmos mišių proga, taigi per susitikimą su Vienos arkivyskupijos kunigais, šį klausimą aptariau išsamiau ir pakviečiau šiek tiek apmąstyti Luko evangelijos 22-ąjį skyrių. Čia paaiškėja, ką klerikalizmu laiko Pranciškus. Į pasakojimą apie Paskutinę vakarienę, naktį prieš Jėzaus suėmimą, naktį prieš jo kančią, Lukas įterpia mokinių ginčą dėl to, kas didžiausias. Šitai jį skiria nuo kitų sinoptikų, kurių evangelijose ginčijamasi pakeliui į Jeruzalę. Tokių pasiginčijimų tarp apaštalų tikriausiai pasitaikydavo ir anksčiau. Kuris iš jų didesnis? Ir aš kunigams pasakiau: čia regime, kad klerikalizmas yra laikysena, aiškiai gyvavusi jau apaštalų kolegijoje ir vis išnirsianti į paviršių Bažnyčioje. Kodėl? Todėl, kad valdžia galima piktnaudžiauti. Tačiau piktnaudžiavimas valdžia nėra argumentas valdžios nenaudai. Tai, kad kunigai ir vyskupai dangstė, nėra argumentas Bažnyčios vyskupiškos sąrangos nenaudai.
Nebus geriau, jei, vadovaujantis savotiško konciliarizmo dvasia, greta vyskupų bus pridurtos pasauliečių tarybos. Problema bus išspręsta tik per tai, ką Jėzus tą naktį pasakė savo mokiniams: aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja. Po šio mokinių ginčo, kas didžiausias, – tikrai itin nemalonaus, lygiai kaip itin nemalonus gali būti dvasininkų elgesys, – Jėzus jiems sako: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Ir tada dar priduria: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas“ (Lk 22, 28). Tai reiškia, kad Jėzus įgaliojimą atskiria nuo piktnaudžiavimo pavojaus. Tai būtų vaistas nuo piktnaudžiavimo galia. Vaistas nuo klerikalizmo yra – dovanokit, bet pasakysiu tiesiai šviesiai, – sekimas Jėzumi! Apie atsivertimą ir sekimą Sinodinio kelio debatuose mažai girdėti. Tuo metu matas, į kurį turi lygiuotis bažnytinė tarnyba, nuo Jėzaus įsteigtos jos apaštališkosios pradžios yra tarnaujantis Jėzus. Todėl ji ir vadinama ministerium – tarnyba. Kunigų piktnaudžiavimas yra neabejotinai bjauriausia piktnaudžiavimo forma. Bet pasitelkti tai kaip argumentą, jog tai, ką įsteigė Jėzus, reikia pakeisti ar pataisyti, man atrodo, klaidinga. Įgaliojimą (exousia) Jėzus davė apaštalams ir jų įpėdiniams. Ir matas, kaip tas įgaliojimas taikytinas, nustatomas ne kontroline instancija, kuriai savanoriškai save apribodami turėtų paklusti vyskupai, ar kokia nors kitokia demokratine pataisa, bet Viešpaties žodžiu ir Dievo tautos balsu, primenančiu ganytojams, ką reiškia būti ganytoju.
Kad pasakytų ganytojams, jog jiems būtina išklausyti kaimenę, popiežius Pranciškus nukaldino įsimenantį apverstos piramidės įvaizdį. Vyskupas pirmiausiai yra pakrikštytasis tarp pakrikštytųjų ir turi žinoti, kas neduoda ramybės tikintiesiems. Pasaulinės Bažnyčios sinodiniam procesui tai reiškia štai ką: iš pradžių visų reikia atsiklausti vietinės Bažnyčios lygmeniu. Quod omnes tangit, ab omnibus tractari debet. Antrame etape bendrai pasitarti turi regiono vyskupai. Galiausiai pasaulinio Vyskupo sinodo vyskupai bendrai ir drauge su Petro įpėdiniu, turinčiu vienybės tarnybą, priima sprendimus. Tuo metu Vokietijos Sinodiniui keliui rūpi ne tik tai, kad pasauliečių būtų atsiklausiama bei su jais tariamasi, bet ir tai, kad jie būtų įtraukti į sprendimų priėmimo procesą. Jam atrodo, kad atsakas į dangstymo problemą turėtų būti didesnis pasauliečių dalyvavimas ir valdžios padalijimas Bažnyčioje...
Schönbornas: Pirma pastaba šiuo atžvilgiu. Valdžios padalijimu suponuojama, jog egzistuoja autentiška vadovavimo valdžia. Vyriausybei būdinga kompetencija teikti direktyvas ir spręsti, tačiau ji saistoma konstitucijos. Vyskupas irgi saistomas Bažnyčios konstitucijos, t. y. vyskupas nėra laisvas mokyti, ką nori, ir taip pat nėra laisvas nuspręsti tai, ką nori. Jis turi visiškai aiškius nurodymus – bažnytinės teisės ir dar gilesnius, kuriuos esame gavę iš Jėzaus Kristaus. Vyskupas nėra laisvas suverenas, jis nėra despotas. O kai jis elgiasi despotiškai, esama atitinkamų kontrolės mechanizmų. Yra galimybė vyskupą apskųsti. Esama bažnytinės teisės nuostatų, labai aiškiai apribojančių vyskupo galią ūkiniuose reikaluose. Metus žvilgsnį į ekonominius skandalus Bažnyčioje, tampa aišku, jog priežastis beveik visada buvo tai, jog nesilaikyta bažnytinės teisės bendrųjų sąlygų.
Ar vyskupas apskritai turi teisę jam šventimais suteiktą galią vadovauti „savanorišku savęs susaistymu“ atiduoti pasauliečių institucijoms? Tarnautojas, savavališkai deleguojantis savo kompetenciją kitiems, tikriausiai turėtų laukti drausminio pobūdžio padarinių. Kardinolas Kasperis įspėjo Vokietijos vyskupus dėl „kolektyvinio atsistatydinimo“...
Schönbornas: Pamenu diskusijas dėl vyskupų tarnybos. Jose reikšta nuomonė, kad vyskupas yra savotiškas vyskupijos dvasinis vadovas. Jis sako pamokslus, savo vyskupijai teikia dvasinius impulsus, dvasines gaires, tačiau realus vadovavimas turėtų būti patikėtas kompetentingiems asmenims ir institucijoms. Tačiau čia iškart kyla klausimas: iš kur tų institucijų ar kompetentingų asmenų legitimumas? Nuo ankstyviausių Bažnyčios ištakų Kristaus įsteigta vadovavimo tarnyba yra apaštališkoji tarnyba. Ir iš jo yra gaunamas jos modus operandi. Kiek legitimus, pavyzdžiui, Vokietijos katalikų centro komitetas? Ar jis įtikinamai atstovauja Dievo tautai?
Į Sinodinio kelio teologinio legitimumo klausimą galima atsakyti „savanoriško savęs susaistymo“ dvasia. Jei vyskupai sako, jog sinodinei tarybai suteikiame galią spręsti, tai tada jos nariai galėtų užpildyti dėl vyskupų atsitraukimo atsirasiančią spragą. Tačiau klausimas, kokia kvalifikacija remiantis ir kokiais kriterijais vadovaujantis tampama ar netampama sinodinės tarybos nariu, savaime suprantama, išlieka atviras. Apskritai siūloma, kad sinodinei tarybai vyskupijos lygmeniu vadovautų vyskupas drauge su dar vienu asmeniu. Jei vyskupas nenori paklusti tarybos narių daugumos sprendimui, jis turi teisę sprendimą vetuoti. Bet tada kreipiamasi į arbitražo instanciją, turinčią spręsti, kas teisus, – vyskupas ar sinodinė taryba. Bet čia vėl iškyla tas pats klausimas: kas tokiai arbitražo instancijai teikia legitimumą?
Schönbornas: Čia norėčiau pridurti dar vieną mintį, pagristai pabrėžiamą ir Tarptautinės teologų komisijos dokumente. Egzistuoja ne tik sinchroninis, bet ir diachroninis sinodiškumas. Bažnyčia yra gyvas organizmas laike, ji yra ir dangiškoji, ir žemiškoji Bažnyčia. Ji yra Bažnyčia tų, kurie tikėjo iki mūsų, ir tų, kurie tikės po mūsų. Ir mums nėra leista tiesiog elgtis taip, tarsi diachroniniu atžvilgiu Bažnyčios tikėjimo istorijos, šventumo istorijos ir, žinoma, Bažnyčios narių nuodėmingumo nebūtų. Vis formuluojamas ir žiniasklaidos kurstomas tvirtinimas, kad Bažnyčia, jei dabar netaps moderni ir neatsilapos, pražus, kelia negerą žlugimo nuotaiką. Tam norėčiau tiesiog priešpriešinti ištarą, gerai žinomą didžiumai mūsų, nes ji randama Mišių trečiojoje Eucharistinėje maldoje. Įžanginėje maldoje kreipiantis į Dievą Tėvą ten sakoma: „Be paliovos telki savo tautą.“ Skaitant šiuos teologiškai labai įmantrius dokumentus, susidaro įspūdis, jog pagrindinis viso Bažnyčios gyvenimo elementas tiesiog neaptarinėjamas: Viešpats telkia savo tautą. Kaip įtikėjau šeimoje, kurioje tikėjimas nebuvo savaime suprantamas dalykas? Kadangi Viešpats paveikė mano gyvenimą. Ir žmonės, šiandien einantys Bažnyčios keliu tokiame sekuliariame pasaulyje, daro tai ne dėl to, kad Bažnyčios struktūros atrodo jiems labai patrauklios ar kad Bažnyčia labai moderni. Tai susiję su Dievu, su Kristaus pašaukimu. Ir popiežiaus Jono XXIII garsusis aggiornamento būtų suprantamas visiškai klaidingai, jei būtų tikima, jog Bažnyčia išgyvens tik tada, kai taps moderni. Bet ką reiškia tapti moderniam? Ką reiškia būti šiuolaikiškam?
Labai papilto kelti paniką debatuose dėl reformų, bet, nepaisant visų uolių katalikybės pastangų modernizuotis, noriai nepastebima, kad reformacines Bažnyčias, su perviršiu įgyvendinusias reformų programas, erozija veikia ne mažiau nei Katalikų Bažnyčią, o tai atveria horizontą išvysti kitus krizės parametrus, susijusius su šiandienės visuomenės transformacijos procesais. Bet kaip Katalikų Bažnyčiai į šiuos modernybės konfliktus atsiliepti?
Schönbornas: Čia norėčiau priminti Karlo Rahnerio ištarą, įsiminusią man visam gyvenimui. Ir šiandien, kai Bažnyčią krečia pervartos, gali būti naudinga išmokti suvokti, kad daugeliu atžvilgių esame tapę mažuma ir galbūt esame, pasak Londono vyriausiojo rabino Jonathano Sackso, creative minority. Bet to sąlyga yra vidinio atvirumo, ką Dievas mums rodo, laikysena. Mums, jauniems teologams, Rahneris anuomet sakė: jei nežinote, ką daryti su kuo nors iš Bažnyčios mokymo, nesakykite iš karto: „Kokia nesąmonė ar atgyvena!“, išlaikykite vidinę erdvę atvirą. Dabar tai persakau savo žodžiais: išlaikykite vidinę erdvę atvirą, kad tai, kas jums šiandien atrodo neprasminga, galėtų atsiskleisti kaip kupina prasmės.
Konkrečiai tai norėčiau pritaikyti Šventimų sakramento atvėrimo moterims temai, nes čia Bažnyčios konfliktas su modernybe ypač akivaizdus. Suprantu, jog ši tema masinė. Lankau daug mokyklų ir nė per vieną apsilankymą ši tema neliko neiškelta. Dalyvauju daugybėje diskusijų parapijų tarybose, ir ši tema nuolatos išnyra. Kodėl ši tarnyba moterims uždara? Egzistuoja dutūkstantmetė tradicija. Esama aiškių magisteriumo ištarų. Yra popiežių ligi pat Pranciškaus ištarų. Jie šiuo klausimu yra pasakę labai aiškiai. Man nepridera, niekam nepridera Šventajai Dvasiai užbėgti už akių. Bet kaip pamatinės laikysenos Sinodiniam keliui prašyčiau štai ko: laikykime vidinę erdvę atvirą. Turėdami galvoje: galbūt čia slypi prasminis turinys, kuris man dabar ir daugumai visuomenei šiandien neatsiskleidžia, bet kurį sergėti Bažnyčia galbūt yra įpareigota, sykiu likdama ištikima ir diachroniniam sinodiškumui. Galbūt čia glūdi simbolinės teologijos gelmė, lyčių skirties matmuo, kurio šiuo momentu nepajėgiama suvokti, bet kuris galbūt vėliau atsiskleis. Žinau, intensyviai čia bus diskutuojama ir toliau – ir pažįstu įspūdingų moterų, kurios jaučiasi esančios pašauktos į kunigystę. Ir vis dėlto prašau išlaikyti šią vidinę erdvę atvirą.
Pabaigai norėčiau pateikti kritinį grįžtamąjį klausimą: kaip nutinka, kad Vokietijos Sinodiniame kelyje, viena vertus, reikalaujama atverti šventimais suteikiamą tarnybą ir, kita vertus, tiek daug žmonių reikalauja nagrinėti, ar šventimais suteikiama tarnyba Bažnyčiai ateityje apskritai būtina? Čia norėčiau palinkėti daugiau jautrumo turint priešais akis tuos, kurie rengiasi kunigystei, ir didžiumą kunigų, paskyrusių savo gyvenimą Evangelijos tarnybai, ir galiausiai – daugiau atsargumo atžvilgiu to, ką suvokė tikėjusieji iki mūsų ir kam mes šiuo metu galbūt stokojame pajautos.